Nuo Kūčių ligi Velyknakčio

kai ežere giliausiam bunda žiema įmigus
debesys – mūsų valtys – plaukia kažkur pro šalį
lieka tik keistas kvapas dar neskaitytų knygų
ten kur gražiai nugulę tavo odos viršeliai

margą ir mūsų būtį puslapiais ten įrišo
tas antikvaras laikas tarp nudėvėtų baldų
ten mes atradom naktį tarsi vienatvės nišą
kur tik padvelkęs šaltis vėl troškimus numaldo

rožinį skaitant dienos vėl pro pirštus prasprūdo
ir nevirpėjo pirštai ką tik užspaudę dagtį
ji tamsoje galėjo vis dar apšviesti mudu
kai rūko klostes bandėm sau prie sapnų prisegti

ir pasislėpti patys nuo pavydžių žvaigždynų
baltą mėnulio votį po dangumi dar skauda
mirga liepsnoja runos – jų dar prasmių nežinom
tik paryčiais atrodo lyg žarija nuraudo

sienos iš mėnesienos kieto raudų cemento
ten kur įspraustos širdys per visą naktį spurda
tarsi galėtų liudyt – viskas čia išgyventa
nieko nėra kas būtų šiaip dėl kančios sukurta

vien tik liepsnelės menkos mūsų rankas dar lyžčios
įkandin sekę vėjai tartum beglobiai šunys
pilnos naujos gyvybės plūsta Marijos įsčios –
kūną ir kraują savo kryžiui kietam įsūnyt