Lukštas

šis pasaulis tik lukštas ir krenta į jį atsimušęs
gal akmuo o gal paukštis išsviestas gumos laidyne
kur į vienišą debesį naktį atsiremia pušys
kaip kūrėjo teptukai jie tapo tave ir mane

savo baltas viršūnes pamirkę į pilnatį pilną
to šviesumo skaidraus tų nežemiško grožio jėgų
ir vėl debesys plaukia ir švyti nelyg aukso vilna
taip kaip aš užgesinęs šviesas dar per naktį degu

ir dažnai mes užtrokštam kaip žuvys nuo savo troškimų
nuo to ilgo buvimo po mėlynu kovo ledu
mes tylėjom ilgai kol galop balso stygos užkimo
vienišaujame tyliai ir skaidriai dažniausiai po du

ten kur vandenys gilūs vien mėnesy žvilga užšalę
tarsi veidrodžio stiklas kada savo lūpas dažai
kada šypsais nežymiai praeinančiam laikui pro šalį
o per vandenį vaikščiot tikėjimo būna mažai

šis pasaulis tik lukštas ir tau šitaip noris praskelti
visą trapų paviršių ir dirstelt kas slepias už jo
tarp dorybių visų kaip žolė prasikals mūsų kaltės
„tik bijok netikėt“ ir manim patikėti bijok