eikš

kai bėgu tu vejies atsisuku sustoji
lyg fosforo vėlė linguoji man prie kojų
įkvėpt nebe ga liu tas failas greitai genda
lipu ant čerpių stogo dunkst ir bamt nudardu
paukščiu iš monolito o ledai į čerpes
prakirtę stogą tirpsta lėkštėje gal kartais
turi žalios genmaichos baigėsi netyčia
niūniuoji ko nebuvo ir tau nerūpi likt čia
įteigsiu tau palikti vilnonišką jaukumą
gerokai išprotėję iš meilės kartais būnam
kabinkis man į sparną ir neužmerk akių
pradėkim šį šeštadienį dardėti nuo stogų