pro murziną langą šviesa kaip pro marlę vis sunkiasi
nors dulkių toks sluoksnis kad vargiai kažką įžiūrėsi
į patalą krenta diena lyg kamanė apsunkusi
ir vakaras minkštas apaugęs laukimo pelėsiais
puodukas kavos vertikalės sniegų amplitudėse
lyg lempa raudona nuo bokšto viršaus cigaretė
kelias minutes dūmai apsupa vieną nuliūdusį
apgirtusį meistrą kuris jau pavargo žiūrėti
į atspindžius savo kreivus balose ir aludėse
į tuščiąją aikštę seniai išvažiavusio cirko
į blogį užmigusį gėrį trumpam bet nubudusį
krūvas indulgencijų tų kurių niekas nepirko
į nebaigtą drožt Kristaus galvą į Iskarijoto
nevyriškai pakreiptą geliantį lūpų kamputį
patepti duris kad necyptų išeinant iš proto
patepti save kad galėtum panoręs nebūti
byrėti kaip tinkas nuo lubų kaip dangūs pūkuoti
kaip veidas nuo veido kur dulkių ir nerimo tiršta
ir nieko neveikti tik kartkartėm tau dedikuoti
išlaužtą eilėraštį švintant iš dieviško piršto