Turbūt tai meilė

Man užreikėjo. Oi, kaip užreikėjo!
Jei niekada nebuvai moterim, nesuprasi. O turbūt nebuvai. Ir nelygink su tom juokingom savo kareiviškom būsenom: „Stot! Tūpt! Gult! “ Jei nebuvai moterim, nė neįsivaizduoji, kaip tai menka, palyginti su mūsų „užreikėjo“. Tas pats kaip lyginti pašino ir gimdymo skausmą. O tu negimdei. Gimdei? Tada gal suprasi. Ir nepasmerksi. Ypač, jei dar ir ant adatos sėdėjai.
Aš ne. Aš nebe. Ką tu! Daugiau niekada. Nuo jo mane išvalė. Tobulai. Nenoriu nė pažvelgt į tą šūdą. Bet šitai turbūt iš tų laikų parėjo. Tas noras, tas nenugalimas užreikis. Jam atsispirt negaliu. Jis – manoji negalia.
Maunuos nutrintus džinsus, lendu į megztuką. Jam šitas patinka. Mėlynas. Denatūrato spalvos.
Batai. Nieko, šiek tiek išsiklaipę, bet svarbiausia, kad neleidžia. Striukė vyriško fasono, bet kam rūpi fasonas, kai šitoks oras! Apsisiaučiu skara.
Koridoriuke žvilgteliu į veidrodį. A, makiažas. Užteks raudono lūpdažio. Klasika. Čia netoli, bet nebėgsiu gi nuoga basa.
Išeidama iš laiptinės įminu į tirštą skreplį. Va, sakiau gi! O jei taip basa?
Einu mažiau apšviestu šaligatviu. Gerai, kad gatvė tokia nuošali, vos viena kita mašina pravažiuoja. Bet jos – pravažiuojantis blogis, laikinas. Blogiau gatvės žibintai. Ant gatvės ir šaligatvių jie brėžia didelius geltonos šviesos ratus. Aš toliau atrodo kaip milžiniško pečiaus skylės, kai nuimtos visos fajerkės. Įžengsi – sudegsi. Todėl kiek galėdama lenkiuosi šių ugninių gerklių, todėl tursenu pačiu tolimojo šaligatvio vidiniu pakraščiu. Jei ne pažliugusio sniego krūvos, apskritai eičiau panamėm, net jei tektų minti brydę sniege. Bet atlydys  paliko vienintelį kelią. Ir kartas nuo karto vis turiu įžengti į skausmingo geltonumo ratą. Kojai palietus šviesą kassyk krūpteliu tarsi nuo elektros šoko. Dabar jie visi mato! Nudelbiu akis, nesidairau, bet žinau, kad į mane žiūri pro kiekvieną šalia gatvės susigrūdusių daugiaaukščių langą, smerkiamu žvilgsniu nulydi pro smalsiai atitrauktų užuolaidų plyšelį. Tik dėl keisto nesusipratimo į mane nepasipila akmenų kruša, neatskrenda užnuodytų strėlių debesis, neatšvilpia sidabrinių kulkų spiečius.
Iš viso jų devyni. Tie ratai. Kaip Dantės pragare. Nustebinau? Aha. Kažkada aš juk irgi mokiausi. Skaičiau. Net rašiau. Ieškojau įkvėpimo, išskirtinių įspūdžių. Tada ir atėjo bonkutė, žolytė, adata. Nekviestos, neprašytos. Tada išėjau aš. Kaip ir dabar su skausmingu palengvėjimu išeinu iš kiekvieno šito rato.
Pagaliau paskutinis. Šitas baisiausias. Didžiausias. Tiesiai prieš duris. Virš jų švysčioja žalios raidės AL IDE AL. IDE šviečia nuolat, o abu AL užsidega pakaitom. ALIDE IDEAL ALIDE...
Žibinto ratas irgi šviečia nuolat. Turiu įeit į jį visa. Sulaikau kvapą ir žengiu į šviesą. JI pagauna mane, apraizgo savo spygliuotom vielom ir dreskia, dreskia, dreskia. Turbūt taip vampyrę skaudina saulė. Kaip per nuodingą rūką atkakliai iriuosi per tirštą skausmingą jos geltonumą. Ir štai, įėjimas jau čia pat.
Staiga durys atsilapoja ir kartu su tirštu garo tumulu lauk išvirsta stambus vyras. Neriu pro jį vidun. „Oh! Aha“, – girdžiu už nugaros. Apsigręžęs drimba grįžta. Persigalvojo. Na, taip, kaip gi praleisi tokį reginį! Vadinasi, JIS čia.
Viduje tvyro tabako, alkoholio ir vyrų prakaito tvaikas. Man dabar jis – kaip gaiviausias aromatas. Geriasi į mano drabužius, limpa prie šviesos nudraskytos odos, lenda į šnerves, užpildo plaučius, prasiskverbia į smegenis. Jis – mano palaimos pranašas, mano negalios gydytojo priimamasis.
Nežinau, kodėl ši vieta taip vadinasi. Alidė kaip kiaušidė. Neminkit ant nuospaudos. Arba vištidė. Nors labiau tiktų gaididė. Ideali kam? Salėje susėdę prie masyvių pailgų stalų šurmuliuoja gal tuzinas vyrų. Nė vienos moters. Dzingsi bokalai, liejasi alus ir apsvaigusios kalbos. Per cigarečių dūmus sunku įžiūrėti jų veidus, tačiau JĮ galėčiau atpažinti ir aklinoje požemių tamsoje. Ten, nunarinęs galvą sėdi vienas prie tolimiausio stalo, varto tarp delnų tuščią bokalą. Jaučia mane. Lėtai pasisuka ir apatiškai žvelgia į mane. Nė kiek nenustebęs. Nesuprantu, kaip nuspėja, kada ateisiu. O gal visada laukia? Visada čia? Vos pastebimai man linkteli ir iškelia du kairės rankos pirštus. Paskui, kiek padvejojęs, dar kilsteli dešinės smilių.
Oho, kaina pakilo. Ar tiesiog šiandien troškesnė diena? Bet, ačiū Dievui, gerai sėdi.
Prasilenkdamas drimba stumteli mane petimi. „Pardon, madam“, – išsiviepia gleivėta šypsena ir skuba į salę. „Ei! “ moja į kalbas įnikusiems sugėrovams ir storu pirštu numuštu nagu rodo į mane. Vyrai pastebi mane ir suošia, patenkinti baksnojasi alkūnėmis, kikena kaip mergiotės.
„Aha, šou prasideda, spoksokite, varvinkite seilę, čiupinėkitės savo apmyžtus klynus! “ – norėčiau surikti. Ir spjauti kiekvienam į šlykštų girtą snukį. Bet nespjaunu. Nes gal jis – šulinys?
Vienu mostu atsilapoju striukę, nusiplėšiu skarą ir suku prie baro. Franys, barmenas, prisisegęs ironišką šypseną, jau pila du bokalus. Pastato ant baro, pirštu nubraukia per šoną nutekėjusią putą, skersakiuodamas į mane pirštą lėtai nulaižo.
Norėčiau ir jam išrėkti tiesiai į jo taukuotą fizionomiją: „Greičiau, tu iškriošęs kuily! Pilk, kas priklauso, o paskui smaukykis ten už savo sušikto baro. “ Bet bijau. Bijau, kad supyks ir tiesiog išspirs mane lauk. Žiūriu į jį iš padilbų. Ne, neišspirs. Ir jis nori! Veikiau susikiš savo riebius pirštus į klyną ir spoksodamas į mane imsis smaugti savo žaltį.
– Pilk. Ir man vieną, – sušnypščiu.
Franys, užsikvempęs ant baro, prisikišęs visai man prie pat veido, gašliai vapa:
– Mm, dezinfekcijai? Tai gal paskui ir man..?
Atsilošiu nuo jo ir tekšteliu ant baro 5 litų monetą. Spaudžiau delne ją nuo pat namų ir vis įsivaizdavau, kaip vošiu ant stalo, kad net bokalai suskambės, kaip išvažiuos Franio stalčius.
Tačiau laukto įspūdžio moneta nepadaro. Franys gūžteli pečiais, delnu nušluoja monetą į stalčiuką ir sugraibęs kažkur iš apačios butelį degtinės ir pripila dvi stiklines po pusę.
– Bet už ankstesnes skolas paskui tu man...
– Apsišik aukštielninkas, – metu tam nupezusiam gašliui, nuo kurio vien kvapo pykina, ir užsiverčiu stiklinę.  Aitrus skystis siūbteli į burną, užpildo gerklę, rodos, net ištrykšta per akis. Stoviu taip užvertusi galvą, užsimerkusi, užgniaužusi kvapą. Klausausi savęs ir tylos. Svaigus skystis palengva susigeria į kraują, kraujagyslėmis išsivaikšto po kūną, susismelkia į mano išsigandusias ląsteles.
Pagerėja. Trinkteliu tuščią stiklinę ant baro, kaire ranka čiumpu antrą stiklinę, dešine alaus bokalus ir per sukilusio triukšmo bangas  – vieni ploja, kiti švilpia, treti trypia – vairuoju prie tolimojo stalo. Vis dar panarinęs galvą JIS žaidžia tuščiu bokalu. Tarsi JAM visai nerūpėtų. Tarsi aš nerūpėčiau!
Viso labo penkiolika žingsnių, bet jie dar skausmingesni nei dreskianti žibintų šviesa. Vyrai žvilgsniais plėšte plėšia nuo manęs drabužius. Galėtų, tai ir odą nudirtų. O juk gali. Bet artėjantis reginys masina labiau, tad kenčia. Kenčiu ir aš. Ir nekenčiu – jų, JO, savęs. Undinėlei buvo lengviau – ji kentėjo iš meilės. Aš – iš bejėgiškumo, iš begėdiško poreikio, iš savo negalios.
Priėjusi alų ir degtinę atsargiai pastatau ant stalo priešais JĮ. Nuo JO artumo mane ima krėsti drebulys.
Tik išvydęs gėrimus priešais nosį, JIS vėl mane pastebi. Pamerkia man, paima vieną bokalą ir užsivertęs ištuština vienu ypu. Riaugteli, apsilaižo. Pasisuka su visa kėde, ištiesia kojas, atsainiai grybšteli man užpakalį.
Mane it botagu kas būtų perliejęs.  Ne, prie jo rankų esu įpratus. Prie kitų irgi. Bet kėdė! Kodėl JIS pasisuko?! Būčiau įsmukusi po stalu, į šešėlį, užsiglaudusi nuo gašlių žvilgsnių už kėdžių. O dabar... dabar viską atvirai, nekenčiamoje šviesoje. Nors imk ir tabako dūmu debesiu prisidenk. JIS juk tyčia, žino, kaip mane labiau įskaudinti.
Stoviu nuleidusi galvą, susigūžusi, įsmeigusi akis į jo kairį batą. Nutrintas, išklaipytas, atrištu batraiščiu. Į dešinį nežiūriu. Žinau – pora dydžių mažesnis. Prieš porą metų girtas užmigo pusny ir nušalo kojų pirštus. Reikėjo nereikėjo ligoninėje JAM nurėžė visus dešinės kojos pirštus ir keturis mažuosius kairės. Vieną – didįjį – kažkodėl paliko. Seniau prisikišdavo į batų galus laikraščių, bet šie nuolat drėkdavo, išskysdavo ir žiemą būdavo tik dar šalčiau. Dabar dešinį avi keliais dydžiais mažesnį. Bet dešinė man nerūpi.
Nebegaliu daugiau tverti. Suklumpu tarp JO kojų. JIS atsilošia, uždeda delną man ant galvos ir lenkia žemyn. Nustumiu JO ranką – pati žinau kelią. Braukiu delnu vidine JO šlaunies puse, jaučiu kaip po mano delnu virpa jo raumenys. Nekantrauji ne mažiau nei aš, ar ne? Tad kodėl ne tu pas mane ateini, ne tu manęs ieškai ir ne tu prieš mane žeminiesi? Nemeluok, ne dėl to, jog esi raišas. Neateini, nes aš silpna. Nes žinai, kad neišvėrusi pati tavęs ieškosiu. Nes man užreikėjo.
Gašlūs vyrų žvilgsniai inkvizicijos peiliais raižo man odą. Kankinkit, budeliai. Dėl šito viską iškęsiu.
Pasiekiu jo kairį batą. Jo šiurkštumas lyg mažom adatėlėm dirgina mano pirštų galiukus. Braukiu iki aulo, užkišu už jo nykštį ir staigiai truktelėjusi išlaisvinu pėdą iš šio odinio kalėjimo. Be kojinės, basa. Mano šnerves užlieja tirštas svaiginantis kvapas. Uodžiu jį kaip vilkė kraujuojantį žvėrį, seku jo pėdsaku. Arčiau, arčiau. Nebeištversiu. Dabar! Atsiremiu dilbiais į žemę abipus ir lėtai palinkstu virš vienapirštės pėdos. Iškišu liežuvį ir artėju, artėju, kol galiuku paliečiu pirštą. Lyžteliu švelniai. Tas su niekuo nesulyginamas skonis! Lazdyno riešutų, piene šutintų kelmučių ir džiovinto kaimiško sūrio. Braukiu liežuviu aplink nagą. Aptrupėję jo kraštai braižo, bet tai tik dar paaštrina mano pojūčius. Jaučiu, kaip burnoje telkiasi seilės. Praveriu plačiau lūpas, pasilenkiu dar žemiau ir apsižioju visą didelį pailgą pirštą. Kokia palaima!

Turbūt tai meilė.