prie jūros

1. prie jūros. vaikystė

suimu save į delną lyg kempinę
ir paleidžiu su dūžtančiom bangom tirpti krante
manau kad per daug čia manęs per ilgai

tampu penkerių dalinuosi nenoriai poniais žaisliniais su draugėmis
spardau šlapią smėlį į akis vis prabėgančiam berniukui
prisibėgiojusi pakrante užsnūstu prie mamos alkūnės įsirėžusios į kopą

kai pabundu aštuonmetė dairausi draugių
po vieną jos bėga į pižamų vakarėlį
taškosi surinktu iš plaukų lietaus vandeniu

šaukia gali neskubėti
atsilieku žiūriu į savo atvaizdą kranto vandenyje išsigandusi
kai strazdanotas berniukas ištiesia ranką ir sako aš palydėsiu neverk
 
2. prie jūros. paauglystė

dvylikos leidžiuosi banglente be tėvų sutikimo
atrodo cunami aplink ir bijau žvėries ir visko kas tyko po vandeniu
mama grūmoja pirštu paguldau banglentę sau po lova sakau kad išmečiau

viešpatie o penkiolikos kiek gi galima nardyt kiek galima
susirenku savo jausenas lyg raidžių kaladėles ir pakrantėj
statau architektūros šedevrą

praeiviai žavisi ir fotografuojasi
vienas vaikis nuspiria
toks jo meilės prisipažinimas

užaugu ir jau aštuoniolika metų nuotraukose
nudailintose tortais žvakelėmis baltais giminaičių protezais
iš delno maitinamais kirais ir beždžionėle prie tilto
ženklą viktorija rodau tiek sau tiek ateičiai

3. jūra nedings. užaugus

dvidešimt devynių po galais sako motina tu juk viską ko nori gauni
karšti ir šalti baseinai pasiūlymai viešpatie duok kiekvienam
bet neimi nieko lyg cukraus vatos atsivalgius pagrindinėj šventosios gatvėj

trisdešimt devynerių vis dar ilgos dienos nežmoniškai daug
dėmesio šypsenų ir likimas valdomas vos pastebimu akies mirktelėjimu
tik laiko atrodo mažiau prie jūros trumpėja atostogos

keturiasdešimt devynių gimtadienio proga visi choru kartoja
suauk pagaliau neduok tu dieve pamiršt etiketą
o draugės ponius paslėpusios net nedrįsta sau leisti į juos pažvelgti

ir laikas taip pradeda bėgti net keista nespėji pabust o jau vėl kalėdos
tad dovanos rodos ir nesibaigia
trimatėj erdvėj sėdi mažos mergaitės ir ponios su rožiniais poniais
ir stebi lėtai tipenantį kirą nuo jūros
 
4. prie jūros. branda

leidžiu bangoms apsemti batus
nužvelgiu šlamantį kirą čipsų maišelyje
matyt ilgai krante tykojo savo sėkmės

sugeriu slenkančią tiltu stichiją be baimės
išeis pasivaikščioti pats mano nerimo žvėris
parbėgs jei kriauklelėmis ir akmenimis nepasprings

jūros klausykloje išpažinčių limitas
tad kalbuosi su akmeniu kiru žvėrim
rašau čia aš įsimylėjusių pėdose

brendu į kopą kur tėvas kadais dėliojo kortų namelį
kur motina rėkavo kad nepaskęsčiau
jie nežinojo kad dalį savęs jau prieš keletą tūkstančių metų esu įdėjus į kriauklę

ji vis atsiranda ant kranto
kai sugrįžtu
prie jūros