Dzūkiškas ruduoj

Išsopa šyrdzį ligi panagių,
Lyg britkios bitės mano sąnarus sugėlė,
Aš ir savi, aš ir tavi neigiu,
Prie slanksco vėl suminta katpėdėlė.

Cik nesakyk, kad rudenio tu nekenci,
Kad takas purvinas, sušlapo čeverykai,
Gal man išbridus iš purvyno nelemci,
Ty po kvajukėm subolavo baravykai.

Prabočyk Dzieve, aš po kryžum suklumpu,
Kap šiciek nuodėmių, jautukai gaišta,
O tu sakai, kad aš šalikelėn ožus lupu,
Kad prieš Dzievulį sugalvojau maištų.

O kų sakyc, kap nieko nesopės,
Už sožalkos kirmyja baravykai,
Tėvulio akmenį paricyk lig kraisos,
Padėk, susiede, ne už dzykų...