mano tėvas dabar po ledu semia rankomis žuvį nemačiau laimingesnio jo amžino įšalo veido kai gimtadienį skolina metinės sausis rugpjūtį visas kaimas išgėręs pasveikina svetimą kaimą danguje kaip ir žemėje liko neiškastos duobės neiššaudyti žvėrys sugrįžę prie pūvančio šieno ir daugiau nesvarbu ar naktis ar diena ar mėnulis ar užklos laukuose šaltą kūną pavasario sniegas ar paimsi už rankos kai ledas pasieks mano širdį įsigers į krūtinę sunokusių spanguolių kvapas tu skubėk aš palauksiu jau vakaras viskas nutilo išsibarsčiusios žvaigždės akių sugadintų nemato ten toli už spalvotų miškų už pražydusių pievų ant stiklinės paklodės iš deimantų ežeras guli nuo vaikystės žinau ir žinosiu kad būsiu ne vienas mano tėvas dabar po ledu semia rankomis žuvį
"ir daugiau nesvarbu ar naktis ar diena ar mėnulis
ar užklos laukuose šaltą kūną pavasario sniegas "--- taip visi galvoja, bet tai nėra tiesa :)
ir jei savižudžiai žinotų, (suicidas turiu omenyje, ne kamikadzės ar kunigaikščio margirio kariai pilėnuose, jie juk irgi savižudžiai- tačiau esmė ne veiksmas, o daromo veiksmo motyvas-tiesa yra ne veiksmas o jo motyvacija)-- tai štai, grįžtant prie minties, tų dviejų eilučių, tai yra ne tiesa. ir jei savižudžiai žinotų (suicidas) jie dar pakentėtų palauktų kol ji pati ateis, (mirtis turiu omenyje) ir tada jau judėtų toliau (nusižudydamas specialiai, kad nebegali jausti to ką jaučia, užsidaro tame jausme nuo kurio bėgo, ir jau nebegali judeti toliau.
aš sapnavau sapną, žinojau kad tėvo nėra, sapne tame žinau kad jis jau miręs, ir va jis sapne tame buvo po vandeniu; vanduo labai skaidrus, o jis sėdėjo, kaip vaikas sėdi smėlio dėžėje ant smėlio, jis ant dugno, po vandeniu, giliai, o vanduo labai skaidrus, tai viskas labai matosi, o aplinkui jį plaukiojo žuvys, jis paima rankomis žuvį ir ji neplaukia, paglosto paglosto dviem rankoms per abu šonus, o ji laukia, paleidžia ji dar panbūna ir toliau nuplaukia, kita priplaukia, jis kitą paglosto, ir vėl ji nuplaukia, ir labai žvynai jų sidabriškai mėto spindulius, spindi metaliniai žvynai; keista man dabar buvo skaityti ta tekstą dėl to sapno.
bet taip kaip parašei tose dviejuose eilutėse, nors visi taip galvoja, kad nejaus to ką jaucia gyvendami kūne, taip nėra. esmė ne kad reikia pjauti ir sėti, o ka jauti, kai reikia pjauti ir sėti... jausmas-dvasinė būsena ta ir liks, iki kokios daeisi šiame gyvenime... kol ji ateis, o kai jau ateis, tada kitame toliau judėsi, nuo tos būsenos, iki kurios jau esi dajudejęs... :) nors visi galvoja, kad taip yra kaip parasei.
Toks dviprasmiškas jausmas - lyg silabotoninės eilėdaros rimų nėra, bet struktūra ritmiškai ir sąskambiais gana lengvai plaukia. Tad sutarkime, kad formos atžvilgiu eilėraštis geras.
Tačiau man jame tiek daug vaizdinių disonansų, kad rodosi paties turinio eilutės, įvaizdžiai kertasi tarpusavyje:
"ten toli už spalvotų miškų už pražydusių pievų
(...)
mano tėvas dabar po ledu semia rankomis žuvį"
Šia būtų vienas iš pavyzdžių, kai tarsi nedera metų laikas, sausis keičia rupjūtį, kaip rašė poetas, tada netikėtai pavasario sniegas, ledas, vėl šienas, vėl ruduo ir sirpstančios spalgenos, po to žydi pievos ir vėl ledo motyvas...
Be abejo tokia įmanoma lyrinio subjekto keleidoskopiška būsena, galbūt visai suprantamas ledas - kaip dvasinės atšalimo būsenos metafora.
Viskas jausminiu pagrindu lyg ir aišku, poezija nėra matematika, bet kartais tai netgi kinematografiškai greitai bėgantys vaizdai, kurių akis ne visada spėja fiksuoti, netgi skaitant lėtai ir ramiai, išjaunčiant kiekvieną vaizdinį.
Prie progos apie kirčius.
Be kalbininkų darbų nebūtų tvarkos, dera jų klausyti. Tačiau, ir jų darbai ir teikiamos taisyklės – ne šventos karvės. Neretai jie skurdina kalbą vengdami variantų.
"kaĩ gimtãdienį pàkeičia mẽtinės, saũsis – rugpjū́tį" – autorius taip matė šią eilutę, galima ir skaityti vos vos tarmiškai, – ir niekas iš vėžių neišvirs. Beje, kai kur aukštaitijoj „pakeĩčia“ reikštų truputį keičia... „skolina“ – dar ir įdomiau.
Pasiguodžiantis eilėraštis visgi palieka šaltoką nejaukumo įspūdį.
Subj. 4 – .
Archangelo apsilankymas - ypač malonus, nes užplūsta jausmas, kad senbūviai grįžta. Mėgstu aš tokią metrinę eilėdarą ir pabaiga nokautuoja, emocinis krūvis, turiu tik vieną pastabėlę - neprošal būtų kirčiavimo žodynu rimčiau pasinaudoti, nes tokia eilutė kaip - "kaĩ gimtãdienį pakeĩčia mẽtinės saũsis rugpjū́tį" - iškrenta dėl vieno ne taip sukirčiuoto žodžio, išsimuša iš vėžių pats tekstas. Bet tai labai lengva pataisyti ; ) Vos vienas žodis.
Kūrinys puikus!
šis kūrinys išjaustas, nesumeluotas, todėl nuo jo sklinda šiluma. o frazė: "...ar paimsi už rankos kai ledas pasieks mano širdį" - galutinai ištirpina visus ledus. Nepradinkite. 5