Įsileisk po marškiniais
mano rankas lyg švelnią,
bet atkaklią stichiją.
Įsivaizduok, kaip kedenu tavo
šventus paslėpsnius,
pirštų galus sudilgins elektra.
Gracingai, saga po sagos,
išslysta iš kilpučių paslaptys,
ir užraktai į slėpinius subyra.
Iškėlęs keterą lyg kalnas nusipurtai
melsvų sniegynų sąstingį.
Šypsaisi tą akimirką.
O mano veidas rodosi graudus ar
išsigandęs, kai išskaitai žodžius,
išskleidęs mano šilko knygų rietimus:
tai mylios, begalybė mylių...
Įsivaizduok gramzdžias gelmes
Savęspi traukiant kūnus.
Skęstu bangų mūšoj, tu - paskui.
Ant dugno nusileidęs apgraibom
po akmenim surasi mano liekanas,
iš jų pasistatyk koralų grotą.
Įsliuogsi it kašalotas ir
pagaliau smėlynų duknose
po šilko vualiu nurimsi.
Nubudę viens kitam atkišime po saują
radinių: koralų, ambros - kaip rakštis.
Suskleisim šonkaulius ramiai
lyg uždangos klostes -
dabar kvėpuoti lengva.
mhmmm. nesutikciau- cia nėra sirdies, cia tik plunksnų kitinimas, iki akmenų, ir emocinio intelekto išgyvenimų (jei akmenys ir ant širdies) labai jau paviršutiniška energetika-labai :)
ir
ar širdies ar erotiko, tai nevyksta vienu ir tuo paciu metu
štai:
"Iškėlęs keterą lyg kalnas nusipurtai
melsvų sniegynų sąstingį.
Šypsaisi tą akimirką.
O mano veidas rodosi graudus ar
išsigandęs, kai išskaitai žodžius,
išskleidęs mano šilko knygų rietimus: " -----žinote kada herojus vienu ir tuo pačiu metu daro veidą graudų ir išsigandusį (nes jis jį ir mato- na, vaidina tą veidą) tik tada kada ne išgyvena nuoširdumą, o žaidžia nuoširdumą, išgąstį, palankumą - tačiau iš tikrųjų jokių akmenų neridena, o turi sau žinomų slaptų ketinimų, taip?.. :)
niu gi, o iki klastos- tekstas niekaip- finalas juk ne tas.
ir jei kalba apie dvasinius išgyvenimus, po kurių lūžio-apsivalymo ateina lengvumas ir skaidrus aiškumas - ramybė; tai šis nei iš tolo- jo išraiškos priemonės yra paviršutiniški išgyvenimai, pasikutenimai, bet kažkaip niekaip nedaaugę iki užsivestų...
vedė vedė motociklą: " et, kita kartą, nu neužsikuria..." ir tiek :)
ne ne - čia ne pornuškė, ir ne skendimas savo aklame lytiškume- čia tiesiog impotencija visokiais įmanomais būdais stengiasi sužadinti potenciją.
nepyk autoriau, kaip žmogus, virtualiose aplinkybėse, tu (Jūs) man labai patinki, nu bet rašau ka galvoju apie šitą;
ir dar, skaitydama galvojau paraleliai, " (ne aš valingai galvojau, o tokia mintis pati vis šmėsčiojo antrame dėmesyje - pirmame eilėraščio skaitymas, antrame paraleliai vis ta mintis su klaustuku pabaigoje) tokia: nu ne - negali būti, ji ką čia tyčiojasi - ta prasme parodija kaip nereikia rašyti, ta prasme apie tai, taip ir tokiu kampu, nu, ?.. mhmmm.
impotencija geidžia potencijos, bet niekaip ji nepasidaro potencija, nors tu ką...
P.S.
balais nevertinsiu. :)
"pirštų galus sudilgins elektra." - man šita eilutė taip svetimkūniškai nuskambėjo visam kontekste.
O šiaip geras, išliekant prie to pačio stiliaus. Man patinka :)
kaipo poezijos rietimams bman pasirodė daugoka daugžodžiavimo detalizavimo (a la "švelnią bet atkaklią", "gracingai saga po sagos", "apgraibom surasi" ir t.t.). o šiaip - taip, rafinuota erotika. su elegantiška pabaiga. 4-