Dualumas

Jūros putos ažūras tirpsta ant odos.
Įsisūriju..

Vaikštau horizonto paralele,
pėdomis rausdama duobutes.

Moki smėlį paversti stiklu.
Siunti jį man kaip lytį,
kaip bangų purslus.

Tavo oda kaip sanpaulijų lapai - kuždi.
Šnabždesio liežuvis rangosi,
šildo kanjonus ausų kriauklėse,
kaitina ligi pėdų galiukų.

Kalbuos įsirėmusi į nugarą
apie ruonę ant ledo lyties
ir orką po ja; apie alkį,
kuris sako: tiik taak.

Kalbuos nusigręžus,
nes kaskart į tave atsisukus
apanglėja man veidas.

Dažniausiai tyli.
Tavo žodžiai - nebylios mintys -
byrančios mandalos -
smiltys kvėpavime.

Tavo plaukai - dykumos žolė,
paslėpsniuose jaučias smilgų lingavimas.
Mano sruogos - jūržolės: kaip juodi unguriai
atgyja saujoje, rangosi, sliuogia dilbiu į rankoves.

Gal amžinai taip miegosim - nugarą į nugarą.
Kaip kontinentai.
Kiekvienas su savo horizontu,
Bet vienu stuburu ir mėnuliu.

--
Lyja iš dangaus lyg mums iš akių
Ant jericho rožių stiklo vazose.