ErlaKonkurse ERO 2015 šis kūrinys laimėjo II-ąją vietą.
Minu. Minu dviratį. Minu į Zoknius. Google žemėlapyje pasirinkau trumpiausią atstumą − šeši kilometrai. Burnoje tirpsta kavos skonio likučiai. Už nugaros tolsta miestas. Jau tik vienaaukščiai. Sankryža. Vėjas nešioja geležinkelio ir asfalto kvapą, bet jau persunktą be tvarkos sužėlusių laukų augalų kvapais. Saulė pagaliau išlindo iš apniukusių debesų. Smagiai šoktelėjau į pakalnę, nukirtau kampą.
Lita jau laukė manęs prie namo. Su dviračiu.
− Važiuojam į seną parką. Pamatysi. Tau patiks.
Ji užšoko ant savo firminio dviračio. Nieko nelaukusi mane paliko, kiek pavažiavusi sulėtino greitį, leisdama pasivyti. Kairėje kelio pusėje blokuotų garažų eilės, tarybinės epochos palikimas, o dešinėje individualūs gyvenami namai su daržiukais.
−Kaip sekasi Vymantui? – paklausė.
−Ar nenukankinai? – šyptelėjo.
Neišlaikiau. Prunkštelėjau. Vymantas bendras mūsų draugas. Jau trečias mėnuo lanko su manimi sporto klubą. Tiesą sakant nesitikėjau, kad įkalbinsiu vyruką sportuoti. Bet kartą jis ryžosi, atėjo ir jau spėjo užsikrėsti klubo dvasia, atmosfera.
−Niekad nepaliksiu klubo, − šluostydamasis po treniruotės upeliais žliaugiantį prakaitą prisiekinėja Vymantas.
Dažnai po bendros treniruotės, padedu jam įsisavinti judesių kombinacijas. Menu savo nelengvą pradžią. Aš jau pažengusi. Vymantas žavisi mūsų koordinacija, pasiekimais, trokšta pasivyti. Todėl ir prakaituoja po treniruočių, todėl ir už pagalbą pasiūlė man pasinaudoti nemokamų fotosesijų galimybe.
−Nekilnok kojų kaip meška. Nesikūprink. Smūgis į ašį. Užsidenk šoną, − kartoju Vymantui tas pačias komandas keliasdešimt kartų. Reguliuoju jo stovėseną, kojas, rankas. Rankos nedidelės ir švelnios. Stovėsena ne tokia, kokia turi būti.
−Nesnausk, statyk koją, projektuok kojos padėtį.
Tuomet Vymantas pradeda aiškinti, kad jam kulne auglys, kad jo pėdos švelnesnės nei mano, kad mano kažkokios ypatingos su apsauginiu luobu ir taip toliau.
−Vymantai, nebūk popa, susiimk, − stukteliu per jo koją, per ranką, per susikūprinusią nugarą.
Vymantas vėl aiškina, kad jam kažką skauda.
Neištveriu:
−Kaip tu su tomis moterimis apseini? Neįsivaizduoju!
−Man su jomis gerai.
Papasakoju Litai. Ji viską žino. Mes stebimės, kad popa Vymantas turi tiek gerbėjų moterų, mylimųjų. Mums neužtenka fantazijos įsivaizduoti Vymantuką bent su viena iš jų.
O kartą mane lydėdamas po papildomos treniruotės jis paklausė:
−Ar mes draugai?
−Nu... atrodo taip, − nesupratau kur lenkia Vymantas.
−Aš tave gerbiu kaip draugę, visada padėsiu, nebijok bet kada kreiptis, tik neturėk iliuzijų dėl kitokių mūsų santykių, − pažėrė greitakalbe.
−Kokių dar santykių? Ką čia nusišneki? – nusikvatojau.
−Tada gerai, nepyk. Tik noriu, kad tarp mūsų būtų viskas aišku.
Man tai neaišku, kaip tokia mintis jam galėjo ateiti į galvą. Su Lita nusprendėme, kad švelnusis Vymantas ko gero labai patinka moterims, kai kurios jį atkakliai atakuoja. Kaip paaiškėjo, mūsų spėjimai pasitvirtino.
Prisijuokę pasukam į laukų kelią. Priekyje kalnas įrėmęs į dangų žalią viršugalvį. Kaukši dviračiai per nelygumus. Važiuoti nebeįmanoma. Nulipam. Pėdom pajuntam kitokią žemę, kitokią trauką. Susižvalgom su Lita. Be žodžių viena kitą suprantam Čia mūsų gamta, mūsų rojus. Danguje baltą žymę palieka lėktuvas, leižiasi į Zoknių oro uostą. Lėktuvas karinis. Kol nėra karo, tie lėktuvai kyla ir leidžias tolumoj lyg nekalti drugiai.
Pasiekiam kalno papėdę.
−Čia, − taria Lita.
Sušlama, susiūbuoja šeivamedžių baltos garbanos, taukšteli šeivos į šaudykles – gamta užmeta siūlus ant galingų uosinių staklių. Akimirksniu prieš mus subanguoja rugių marios, išskalaudamos ramunes, rugiagėles, aguonas. Link horizonto kilimų sluoksniai ramesni − žalvus keičia rusvi, pastaruosius melsvi. Tuos audinių rietimus užtvenkia sodybos, industinių pastatų karkasai.
Kairėje krūmuose paslepiame dviračius. Paeiname taku keletą žingsnių.
−Jau parkas. Man vienai nelabai jauku būtų, − prisipažino Lita drąsiai šmurkštelėjusi į žoles sulig savo ūgiu.
−Nelabai panašu į parką. Primena vaizdus iš mistinių filmų, − atsakiau ir nusekiau paskui jos raudoną kepuraitę tarp baltų garšvų skėčių. Už kojų kabinosi žolės, aukštos dilgėlės dilgino veidą aplink akis, bet tai nebuvo kliūtis judėti į priekį. Visada save jautėme gamtos dalimi, ne tik sentimentalaus paveikslo, bet ir tikros gamtos su pelkėmis, erkėmis, uodais, gyvatėmis. Jei eini į gamtos pasaulį jį mylėdamas, įsilieji į jį, jis nenuskriaus, tik užgrūdins.
−Ko nedainuoji? − pasigedau auksinio Litos balso.
−Dilgėlių prilįs į burną, − ataidėjo iš vijokliais apsiraizgiusio tunelio.
Po kojomis sučežėjo lentų nuolaužos, plastiko atliekos, padangos. Šalia šiukšlių desanto įsikūrę sraigės nesidrovėdamos poravosi. Nematomi paukščiai su pasimėgavimu vinguriavo treles, viens kitam čiulbėjo meilės čiulbesius.
Tame žolių ir krūmų tankumyne išvydome apgriuvusius pamatus ir sienos fragmentą su dviem buvusių pusapvalių langų angomis. Siena ir pamatas buvo lauko akmenų. Tur būt todėl išdidžiai stovėjo, iš paskutinių nepasidavė laiko ir vandalų niokojimui.
Šūkčiojom susižavėję, mums tai rodėsi nuostabus atradimas, žinia iš praeities.
−Žiūrėk, kokia fotosesija būtų, − šaukiau Litai iškišusi galvą pro akmeninę lango angą.
−Visai nieko, − patvirtino.
Staigmenos nesibaigė. Priėjome kito pastato liekanas. Molinės plytos vietomis ištrupėję, bet kai kur ant jų pakankamai tvirtai laikėsi ąžuolinės sijos. Plytomis užsikoriau kiek galima aukščiau. Tada pamačiau pastatą be stogo su apdegusiomis gegnėmis. Nušokau žemyn. Patraukėme link jo. Tai būta nemažo namo, matomai pagrindinio šio ansamblio dvaro pastato. Sienos tinkuotos, atšokęs tinkas atvėrė akmenų mūrą tokį pat kaip Naisių dvare. Panašu, kad dvaras buvo perplanuotas ir pritaikytas butams. Tarybinio išplanavimo pertvaros, tarybinių statybinių ir apdailos medžiagų, instaliacijos likučiai. Landžiojom su Lita po išdegusį nusiaubtą, prišiukšlintą dvarą. Mums jis buvo gražus. Išlindome kitoje pastato pusėje. Lauke pasitiko buvusių gėlių klombų likučiai. Tankynėje galėjome išskirti medžių, vaismedžių rūšis. Nors neabejotinai karaliavo šeivamedis.
−Akacija, − tarė ji pirštais žaisdama krūmo ankštimis.
− Močiutė sakydavo, kad akaciją reikia sodinti prie pagrindinio įėjimo. Akaciją arba šermukšnį.
Apsižvalgiau, šaltalankiai, slyvos, seno dvaro griuvėsiai. Reikia skambint Vymantui.
−Sveikas, kokią vietą radau fotosesijai. Griuvėsiai, dilgėlės, paslaptingumas. Neįtikėtinos scenografijos. Perspjausim Holivudą.
−Dilgėlės? – jis greit atvėsino mano entuziazmą.
−Erkės... Na jau ne. Pats surasiu gražią vietą, gal pajūryje.
−Na nebūk popa. Kitos tokios vietos pasauly nerasi,
Su Vymantu ginčytis beprasmiška. Jis nematė ir nejautė to, ką jautėme mes, kuo gyvenanom, tos ypatingos buvusios dvarvietės auros...
Dvaro klėtyje trinktelėjo šeivos. Ekonomė nuskubėjo rūsin atnešti beržų sulos. Aleksandra užvertė preliudų natų knygą. Užvėrė fortepijoną. Perbraukė dailia ranką juodą blizgantį paviršių ir nuskubėjo į parko gilumą. Ten tarp dviejų ąžuolų pritvirtintos jos laukė sūpynės. Jauna moteris atsisėdo, greitai įsisupo ir netrukus svaigo nuo supimosi pirmyn atgal tarp lapijos, paukščių čiulbesio, bijūnų, rožių, šeivamedžių kvapų.
Nikolajus Zubovas pamojo tarnui stryktelėjo į odinį Kaštano balną ir išjojo link pušyno. Ten, už pušyno, plytėjo Lepšių dvaro valdos. Laukymėje stabtelėjo, nušoko nuo arklio. Grafą pavergė birželio kerai, tamsus kelmų įrėmintas tvenkinys su švytinčiaias saulėje baltais lelijų žiedais viduryje. Pakrantėje poravosi sraigės. Vandens tylą drumstė šokinėjančios vikrios žuvytės. Neregimi paukščiai giedojo, čiulbėjo vingriausias polonezų melodijas. Nikolajus pasilenkė nusiskinti žemuogių. Jų buvo tiek daug. Grafas nusiėmė kepurę, pririnko pilną. Kaštanas sekė šeimininką nužvelgdamas supratingomis akimis. O vyras mintimis vėl troško Aleksandros, nors rodos neseniai išsiskyrė, bet burtininkė gamta vėl stumte stūmė prie jos. Žirgą pririšęs prie nudžiūvusios pušies kamieno, patapšnojo per šoną ir patraukė į dvarą pėsčiomis. Jis žinojo, kur rasti Aleksandrą, žinojo, kur kerdžius pritvirtino sūpynes.
Nikolajus lengvais žingsniais kopė į kalną. Būtų bėgte užbėgęs, bet žemuogės. Uogas norėjo nunešti Aleksandrai. Išgirdęs linksmą žmonos klegesį, pasidėjo kepurę su žemuogėmis ant žolės. Tuomet prišoko prie sūpynių, staigiai jas sustabdė, viena ranka atmetė moters garbanas, kita apsikabino ir įsisiurbė į lūpas. Apsikabinęs abiem rankom pakėlė ir nunešė ant žolės prie pilnos kepurės uogų. Apipylė žemuogėmis žalioj žolėj gulinčią gražuolę, baltą jos suknelę. Tada lūpomis gaudė žemuoges nuo balto šilko ir įbučiuodavo į Aleksandros lūpas. Jos akys atspindėjo dangų.
−Dvarą, miestelį pavadinsiu tavo vardu, mylimoji, kaip tą didingą senovės istorinį miestą. Pakelsiu Šiaulius, pamatysi. Bus mergaičių gimnazija, − šnibždėjo jai į ausis ateities planus vyras, pakylėtas meilės, apsvaigintas šeivamedžio žiedų kvapo, žemuogių skonio...
−Kažin kam priklauso tas dvaras? Kodėl taip baisiai apleistas? Kodėl čia tokia gera aura? – užvertė mane Lita klausimų lavina.
−Aura tikrai gera, − pritariau.
Lita užsisvajojo, kaip puiku būtų sutvarkyti dvaro teritoriją, įsirengti nors kelias patalpas ir čia apsigyventi. Negalėjau tai svajonei atsispirti.
−Bet tai ne mūsų nuosavybė. Kažkur yra savininkas, − sugražinau realybėn mūsų pamąstymus.
Bekalbėdamos vėl atsidūrėme šalia rugių lauko. Iš už kokių penkiasdešimt metrų į mus artėjo liulanti stambi moteriška būtybė. Kaip pagal užsakymą. Tikriausiai ji žino apie parką. Matyti vietinė. Moteriai priartėjus, pasisveikinome. Pakalbėjome. Pasirodo, kad dvaras gražintas savininkams, iškeldinti tvarkingi gyventojai. Be priežiūros likę pastatai nusiaubti. Gaisrą sukėlė benamiai. Paskutinė paveldėtoja gyvena Filipinuose. Dvaro žemė išnuomota bendrovei, o bendrovė persiunčia nuomos pinigus paveldėtojai. Tokią informaciją mums suteikė maloni moteris, gyvenanti artimiausioje sodyboje prie apleisto dvaro.
Lietaus lašai netruko pavirsti į vandens čiurkšles. Permirkom iki paskutinio siūlo. Bet tai netrukdė mums vėl ir vėl grįžti į dvarą, dar ir dar kartą apeiti požemių akimis mus nužvelgiančias molio plytų arkas, jos traukė į save ir sunku buvo tai traukai atsispirti. Aleksandrijos dvaro dvasios, meilės nesuniokojo nei karų, nei pokarių vandalai. Meilę skelbė paukščiai, erškėtuogių žiedai, baltos šeivamedžių žiedų kekės. Lauko akmenų sienomis šokinėjo šeivos, taikydamos į nebaigtą Aleksandrijos istorijos audinį.
Mes vėl ant dviračių. Lietus gena. Gamta siunčia ženklus.
Lita uždainuos ir paklaus ar parašysiu eilėraštį.
Grįžę pamerksime šeivamedžių šakeles.
Grįžę pakelsim laibakojes taures rubininio aronijų vyno.
Vymantas po treniruotės padovanos elegantišką rašalinį parkerį.
