Prie paveikslo

nuo lapkričio namai su gatvėm klimpsta pelkėse
                                                    kapuos
                                    sutemus
aštuonkojų žiburėliai ropoja rūkuose Saulės  šešėlio

bet  čia  gimtas miestas
niekur nuo jo dvasios nepabėgsi
nors traukia vis arčiau pusiaujo

čia lašelinė pastumia alyvos kvapą
sugroja architektai parašų akli
ir kas pavasarį pamatom
ko anksčiau nematę
tik meistro nutapytoj
žiedlapio daly