Sotumo jausmas

„Rinkis žaliajį transportą“ skelbia užrašas ant troleibuso. Žvilgt į savo chaki spalvos kerzus – ar jie pakankamai žali? O gal reikėtų basomis? Basomis per jau pradedančią žaliuoti žolę. Basomis per suskilinėjusį asfaltą. Basomis plytų keliukais iki pat smaragdinio miesto. Žalio žalio, be jokio transporto! Kresteliu galvą, Aivaras liepė neleisti minčių srautui imti viršaus, nes gali nuvesti mane atgal, jis gali pramušti taip ilgai statytą sieną.

- Vieną dieną sienos nebereikės, galėsi laisvai ten vaikštioti.
- Vaikšt vaikšt vaikšt, - teatsakydavau, nes visai juo netikėjau.
- Karolina, tu turi manim tikėti, kitaip aš tau negalėsiu padėti.
- Ar būtina tikėti, jeigu vykdysiu visus nurodymus?
- Nebūtina. Bet vykdyk.

Visad norėdavau, kad įsigytų kušetę, man labai nepatikdavo sėdėti ant nepatogios kėdės, žiūrint tiesiai į jį. Bet Aivaras yra aršus Freud‘o kritikas, o aš pasitikiu Atsitiktinumu, nors ir aukštinu Zigmundą.

- Kartais pasiilgstu savęs senos.
- Nejaugi?
- Jaugi, – dar nebuvau pasiruošusi iškloti viską. Viską apie sotumo jausmą.

Kartais tiesiog būdavo sunku rasti žodžius, apvilkti jausmus, apipavidalinti raidėmis ir iš-tar-ti. Kol nepasakai garsiai, viskas gali būti pakeista, po to – nebe. Kai pasakai, viskas tampa užantspauduota, tikra. Reikia kalbėti atsargiai, kad atgarsiai tavęs nepersekiotų. Norėdavau tiesiog paimti jį už rankų ir parodyti, o ne kalbėti. Aivaras liepdavo kalbėti. Bandyti. Ištarti. Ir gyventi su pasekmėmis.

- Niekas nėra tyras.
- O aš buvau! – vaikiškai prieštaraudavau.
- Nebesi.
- Nebesu.
- Ir kaip dėl to jautiesi?
- Kasdien vis mažiau.
- Gerai.

Nebeleidžiu graudumui į mane įžengti, paimti mane ir palikti: vienišą, tysančią ant grindų ir šlykščią pačiai sau. Prisimenu karts nuo karto violetinį paltuką ir tą visą pasaulio liūdesį, susitelkusį manyje. Masindavo vyrus, kaip bites prie medaus, o aš vis bandydavau juos. Paskui bandydavau juos nuvyti, kol likdavo tik vienas. Amžinai liūdnas. Amžinai paskendęs mano plaukuose. Kartais atrodė, jei būčiau juos nusikirpus – būtų išėjęs. O vėliau mano nedidelis miestas pasidarė per ankštas, o paltukas – per ryškus. Tuokart mane priglaudė senieji Vilniaus kapiliarai. Niekaip nesupratau, kaip išėjo, kad gimiau ne čia. Atgimiau čia, vėliau toptelėjo.

- Kai esi alkanas, tave džiugina mintis apie būsimą pasisotinimą, - sugebėjau viską sudėti į žodžius, - kai esi sotus, tesi sotus. Viskas, basta, baigta!
- Kai esi alkanas, negali blaiviai mąstyti, - atsakė.
- Kai esi alkanas, daugiau sau leidi, nes turi pretekstą.
- Bravo, panele Karolina! Sutinki, kad tai – nėra gerai? Neturėtumei sau to leisti. Per daug išalkti, turiu omeny. Išalkti ir turėti pretekstą kvailystėms daryti.

Štai dabar mane kalbina gatvėje sutikti vyrai vien todėl, kad iš chaki spalvos kerzų kyšo baltos futbolo kojinės, jiems, matyt, primenančios baltus mokinukių golfus. Nekaltų mokinukių su nuostabia perspektyva tapti gašliomis mokinukėmis. Ir beveik kiekvienas suaugęs vyriškis gardžiai sudalyvautų tokioj metamorfozėj, o po to saugotų savo mažąsias dukreles, saldžiai miegančias pūkų pataluose. Užuot jas išlavinęs. Išlaisvinęs. Reikės apie tai papasakoti Aivarui. Ar jis irgi norėtų gašlios mokinukės? Reikės paklausti, o dar geriau nueiti pas jį avint savo chaki spalvos kerzais su kyšačiomis futbolo kojinėmis. Sukikenu. Mėgstu įsivaizduoti esanti labiausiai priplaukusi jo klientė. Bet tokia nesu. Ir tai mane ramina.

- Ačiū, Aivarai.
- Nėra už ką, tu man už tai moki.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad senyvas vyras, nemėgstantis Freud‘o, galės mane pasotinti: atstoti visus pasaulio kvailus vyriškius ir vieną liūdną? Bet jis nepailsta kartoti, kad tai aš, ir privalau tą įsisąmoninti, jeigu noriu vaikščioti laisva. Juo tikiu, gal dėl to, kad moku pinigus.