Šelmis pavasaris

Sakais pakvipę lubos
ir vakaras kaip vaškas
vaikiškai sustingsta.
Šelmis pavasaris
už medžių,
namų gaisro klūpo
ir graudžiai lūpą timpčioja.

Pavasariniais rūbais
alyvų šakos
gęstančios ant tavo kelių
ir bitės atsisveikina
ratuotos, žieduotos
ir žalios, geltonos,
raudonos kregždės keliasi

ir tu lyg strazdas 
ant sienojo kuždi -
čia mano uostas laikinas,
čia mano mintys 
ilgesiu užsiliepsnoja -
gražink man laiškus.

Nukrito visos spynos
nuo miškų ir žodžių
ir pro duris įsėlina
šešėlis rainas.
Regiu tave
iš ilgesio išdrožtą
ir pasidaro man baisu
išlėkusiam į laisvę

O mano vakaras,
su bitėmis,
su plaštakėmis,
o su mergaitėmis
pavasaris šelmis
susisuko gūžtą -
virš ryto mėlynos cukrainės
ir kasdien gaudo peles
mano Rainis
ir šilti mūsų atodūsiai
lyg krištoliniai
lašai dūžta.