Jos vardas — Sesė

Į pagrabą jau nesuspėsiu.
O vietoj žvakės — ašarą degu.
Kalė esi
ir kryžiaus tau nereikia,
nereikia užsakyt bažnyčiose mišių.
Net priimta sakyt:  p a l a i d o j o  k a i p  š u n į.
Bet būki garas ir žinoki – kur?
Ir ar tikrai jo kaulai žemėje atgulę?
Neišnešioti po miškus vilkų?

O Dieve, teisk
ir Vatikaną su manim kartu,
kad šuniui poterių kalbėti neišmokom.
Dar niekuomet taip kruopščiai savyje bažnyčios nestačiau
Ir taip aukštai nekėliau kryžiaus širdyje.
kaip valandoj mirties, ištikusios tave,
O Labradoro kale, o Sesele.   

Nors po mirties aplokime visus,
kas šitą aukštą darbą peiktų.
Tikiu, labai tikiu,
kad susitiksime kažkur
ir šv. Petras atrakins vartus
pareinantiems atgal į būtą savo dangų.