Bendri dalykai

(trumpas pasakojimas pagal vieną liaudiška dainą)



Vieną gražų vakarą nusileidau iš savo kambario į pirmą aukštą ir tiesiu taikymu nuėjau pas savo tėvą.
- Tėvai, galiu pasiimt tavo mašiną šiam vakarui? - paklausiau.
Mano diedas pakėlė galvą nuo kryžiažodžio ir truputį abejodamas pasikasė plikę.
- Kur važiuosi?
- Pas... draugę, - pasimuisčiau nejaukiai. - Turim planų šiam vakarui. Grįšiu iki antros nakties. Jokio alkoholio, pažadu.
Dabar mano tėvas jau rimtai susidomėjo – nuleido žurnalą, padėjo rašiklį į šoną ir apsidairė, ar motinos nėr kur nors šalia.
- Turi draugę?
- Na taip, - trūktelėjau pečiais. - Man jau aštuoniolika, tėvai. Visi tokių metų turi... kažką. Pats supranti.
- Tikiuos, ne kokia nors narkomanė?
- Na žinai! - pasipiktinau. - Tu ją ir pats pažįsti – Venclovų Gintarė! Kokia ji tau narkomanė?!

Ar man pasirodė, ar tėvas truputį pabalo? Jis skubiai pakilo iš fotelio, apsidairė motinos ir švelniai palietė mane:

- Ė, sūnau, einam truputį... reik pasikalbėti.
- Tėvai?..
- Einam einam, į garažą. Vyriškas pokalbis bus.
- Ė, nu tėvai, nereikia, aš ne mažas – žinau apie apsisaugojimo priemones ir...
Užuot atsakęs, tėvas stvėrė mane už rankos ir jėga išgrūdo pro duris. Suspėjau išgirsti motiną klausiančią, ar viskas gerai.

Po minutės jis nervingai suko ratus apie savo Audi, kasydamasis niežtinčią plikę ir vis dirsčiodamas į mane neramiu žvilgsniu. Nežinojau, ką jam sakyti, o keista atmosfera neleido ramiai nustovėti pačiam.
- Tai kas tau yra, ko šokinėji?
- Klausyk... sūūūūūnau... - nutęsė jis. - Dėl Venclovaitės... Hm... am... umm... kaip tau čia pasakius... tu ant manęs per daug nesupyk, bet aš savo jaunystėje buvau... hmm... pašėlęs truputį. Kol tavo mama nenutempė manęs prie altoriaus, aš... emmm... suspėjau su pora miestelio moterų... paišdykauti. Ir Deimantė Venclovienė buvo viena iš jų. Taip kad jos duktė (Gintarė) yra tavo... hm... sesuo. Tu negali draugauti su ja. Na, bent jau ne intymiai...

Nėra ką ir sakyti – mažiausiai minutę stovėjau it stulpas, bandydamas pervirškinti gautą informaciją. Gintarė – mano sesuo? Tėvas paišdykavo? Paišdykavo mūsų nykiai mažame miestelyje, kuriame vos dvidešimt tūkstančių gyventojų? Kas per...?
- Kas per šūds, tėvai?! - neišlaikiau.
- Kaip ir sakiau – tu nesinervuok, suprask ir mane. Dabar jau nieko nepakeisi. Su seserimi daryti TĄ dalyką nėra labai gerai – pats supranti.
- Kas per mėšlas! - suputojau. - Ir kaip aš dabar turiu Gintarei pasakyti, kad mūsų pasimatymo nebus?! Na gerai – velniop pasimatymą! Kaip aš jai turiu pasakyti, kad mums reikia skirtis?!
- Klausyk sūnau, imk mašiną ir važiuok pas ją. Susitvarkyk visus reikalus, kaip vyras. Gali sugaišti tiek laiko, kiek tik prireiks. Tik nepamiršk – ji tavo sesuo. Negali...
- O mama žino?
- Ir mamai geriau nesakyk, - išraudo it ugnis tėvas.
- Na ir gaidiena! - putodamas įgriuvau į automobilį ir po kelių sekundžių jau lėkiau pro vartus, ketindamas sumušti greičio rekordą prieš tai, kol mane nutvers kelių patruliai.
Buvau kaip reikiant įpykęs ant savo tėvuko. Su Gintare draugavau jau visą pusmetį ir ji buvo viena gražiausių miestelio merginų. Še tau – sesutė. Eina šikt!

- - -

Su Gintare šiaip ne taip išsiskyriau, kartu išsaugodamas ir paslaptį, jog ji – mano sesuo. Kas žino, kam ji būtų dar pasipasakojusi apie netikėtai išsikerojusį giminės krūmą? Jos tėvas – raumenų kalnas su nuliu smegenų. Mano išdykėliui tėveliui kapas būtų paruoštas greičiau, nei suspėčiau ištarti „pasikiškiakopūs... lia lia lia... “.

Žodžiu, artėjo joninių šventė ir mūsų šeimyna pagausėjo – atvažiavo mano vyresnysis brolis su savo žmona, trumpam namo grįžo visos trys seserys, demonstravusios madas Berlyne. Mama skrajojo it ant sparnų, o tėvas irgi mažiau prie kryžiažodžių sėdėjo – dabar jis su broliu dienas leido prie upės, gaudydami lydekas. Visos moterys tinginiavo, kiauras dienas degindamos užpakalius prieš saulę, o aš įsisukau į Kebenskų kiemą, kur susidraugavau su tokia Daiva.
Dievulėliau, maniau, jog Gintarė viena gražiausių panų visame miestelyje. Klydau – Daiva lenkė ją šviesmečiais. Ilgi, balti plaukai, žydros akys, nuostabi šypsena, iškili krūtinė ir minkštos bandelės... niam! Skrajojau padebesiais, kai ji sutiko draugauti su manimi. Artėjančių Joninių proga netgi pašnabždėjo porą užuominų, kad tą naktį reiktų mūsų draugystę kilstelėti į aukštesnį lygį. Va čia tai bent! Žinoma, sutikau nedvejodamas ir mudu nekantriai laukėme tos nakties, kikendami it du paaugliai... na, mes ir buvome paaugliai – nieko nepadarysi.

Joninių išvakarėse prasidėjo visokie prašmatnūs renginiai, žadantys daug peno akims ir skrandžiui. Visa mano šeima ruošėsi kaip reikiant pasiausti, tik aš vienas laikiausi atokiai, niekam nieko nežadėjau, kad paskui nereikėtų tesėti pažadų. Galvojau tik apie savo Daivą.

Su ta mintimi ir susiradau tėvą, jau pasipuošusį šventei. Dargi truputį įkaušusį.
- Tėvai, man reik tavo mašinos.
- A, Tomuk, tau reikia ma... - žagtelėjo jis laimingas. - Pala, o tu ne su mumis? Mes gi į miesto centrą einame?
- Tėvai, aš šį vakar į pasimatymą važiuoju. Pažadėjau Daivai, kad būsiu. Jūs be manęs kaip nors pašvęskite.
- Kebenskų Daiva? - kaipmat išsiblaivė tėvas, o jo veidas ūmai prarado spalvą.
- Taip?..
- Eime, - jis nutvėrė mano ranką. - Eime, sūnau, reik pasikalbėti.
- Ką? Tėvai, aš viską žinau apie kontracepciją, man nereikia...
- Einam einam, - jis įstūmė mane į garažą ir prieš uždarydamas duris atidžiai apsidairė, ar mūsų niekas nepastebėjo.
- Kokio velnio, tėvai?
- Žodžiu taip, sūnau, - jis užtrenkė duris. - Tu ant manęs pernelyg nepyk, bet jaunystėje... Na, tu pats pameni – buvau pašėlęs bernas. Kol tavo mama manęs nesupakavo, aš suspėjau ir su Vencloviene, ir su Kebenskiene padraugauti. Intymiai.
- Tėvai!!! - sustūgau ūmai susipratęs.
- Na taip, Daiva – tavo sesuo. Negali su ja intymiai draugauti – jokiais būdais!
- Kas per šū... Ne – kas per supistas šūdas, tėvai?! Tu bent supranti, kad šitam mažam mieste, blet, kokybiškų panų nėr taip jau daug?! O tu, blet, sugebėjai iš manęs nupist dvi geriausias!
- Hmm... Sūnau, aš gi ne tavo merginas, aš tik jų motinas...
- Jėzau Kristau aukštielninkas! - be jėgų įgriuvau į automobilį. - Viskas, man jau pofig! Visa šventė užsibaigė dar neprasidėjusi – tavo dėka, tėvai!
- Atleisk, sūnau, - jis paplojo delnu į automobilio stogą. - Kuro užpyliau, tu tik važiuok kur tau reikia ir sutvarkyk reikalus kaip tikras vyras. Ir nepamiršk – su seserimi TĄ daryti... hmm... nedera.

- - -

Ką ir besakyti. Pats žinojau, kad nedera. Mano Joninės nugaravo kartu su degtine, kuria užpyliau smegenis po ilgo pokalbio su apsiverkusia Daiva. Pasakiau jai, kad linksmosios nakties nebus ir kad ji mano sesuo – visgi Kebenskienė vyro seniai nebeturėjo, nebuvo kam mano tėvą į grabą paguldyti.
Paryčiais apvėmiau keturis metrus savos tvoros, kol nusigavau iki kambario ir kritau miegoti.
Tėvo nekenčiau kaip reikiant. Bet ką padarysi? Jis juk JAUNYSTĖJE paišdykavo, ne vakar. Ačiū Dievui, miestelyje merginų dar yra. Juk negalėjo jis išbarškinti visų jų motinų?
Tą naktį dar supratau, kam iš tiesų yra skirtos vedybos, ištikimybė ir monogamija – kad paskui sūnums nereikėtų su tėvais aiškintis kiekvieną kartą, ar jo susitikta daili mergelė kartais nėra jų pačių sesuo. Kai šeimos krūmas neturi šešėlinių atšakų, ramiau miegi.

Kitą Joninių dieną pasakiau savo šeimynai apie savo liūdnas skyrybas su Daiva, tik nutylėjau priežastis, nenorėdamas mamai gadinti šventinės nuotaikos dar labiau. Dėkui Dievui, mūsų šeimoje daug moterų – nėr nieko geriau, kai tave guodžia apsikabinusios žavios būtybės, įspraudusios tavo veidą į savo iškirptes.

Tą pačią dieną seserys mane nutempė į miestelio renginį antrosios Joninių dienos proga ir mes kaip reikiant atsipalaidavome. Susitikau ir Daivą – ši atrodė it žemę pardavusi. Pasikalbėjome, padūsavome, apsikabinome ir susitaikėme su likimu. Giminės tai giminės – nėr ko liūdėti. Per Kalėdas bus daugiau ką sveikinti.
O renginiui besibaigiant susitikau tokią Simoną, su kuria, pasirodo, penktoje ir šeštoje klasėje kartu mokėmės, kol jos neperkėlė į gimnaziją. Išaugusi į dailią paną, vos bepažinau. Pasikalbėjome, pasijuokėme iš kartu praleistų metų, susitarėme susitikti po švenčių – tęsiniui.
Tačiau šį kartą manęs niekaip neapleido bloga nuojauta. Taip – Simona buvo žavi mergina ir aš rimtai svarsčiau pradėti rimtą draugystę su ja.
Antra vertus, kol ta rimta draugystė neprasidėjo, dėl viso pikto reikėjo šį bei tą išsiaiškinti su tėvu. Gauti trečią nokautą visai netroškau.

- - -

Dar tą patį vakarą susiradau jį, meškeres bevyniojantį ir nutempiau į garažą.
- Pasikalbėti reikia, tėvai...
- Kas yra, sūnau? - paklausė jis.
- Šiandien aš susitikau merginą, - lėtai pradėjau. - Ir kol mudviejų draugystė rimtai neįsibėgėjo iki pavojingų greičių, tu man tiesiai šviesiai pasakyk – ji mano sesuo, ar ne mano.
- Gerai... - pasikasė plikę tėvas. - Supratau. Teisingai mąstai, sūnau. Sakyk, kas tokia?
- Simona. Bubelytė.
Mano tėvas ūmai išraudo it ugnis, o aš vos nepaspringau įkvėptu oru.
- Ką, ir jinai???
- Atleisk, sūnau, pats supranti – buvau išdykęs...
- Kas per supi... na gerai, tėvai, supratau. Dėkui aukštielninkam Jėzui Kristui, man nereiks aiškintis ir verkti kartu su ja! Tikiuosi, tu bent Erikos Simonavičiūtės motinos nebarškinai? Mes kartu mokyklą baigėm ir dabar ji stoja į tą pačią univierą, kaip ir aš!
- Atleisk, sūnau, bet Erika - irgi tavo sesuo.
- Tu... tu gi sakei... sakei, kad išdykavai tik su pora moterų! - atsisėdau ant Audi kapoto, pajutęs linkstančius kelius.
- Emmm... sūnau, tu turi suprasti – aš buvau LABAI išdykęs jaunuolis...

Netikėtai susivokiau, kad PATS labai noriu paguldyti šį buvusį išdykėlį į grabą, kol jis pusės Lietuvos mano giminėmis nepavertė.

- Na gerai, o kaip tada Kristina? Minkevičiūtė?
- O, Minkevičienė Julija! Karšta moteris buvo...
- Blet! Oo... o tada Pakliaučių Kristina?
- Jinai irgi tavo sesuo.
- Asta Gižauskaitė?..
- Ne.
- Ne mano sesuo?!
- Ne, aš turiu galvoje, kad ji tau netinka. Ji irgi tavo sesuo. Ne. Tik ne jinai.
- Viešpatėliau po šlapiu skuduru... o... o kaip tada Aliukevičių Meda?
- Netinka.
- Kražauskų Donata?
- Ne...
- Jukonių Birutė?
- Tavo sesuo...
- Viešpatėliau, tėvai! - užbaubiau. - Ar šitam mieste liko moterų, kurių tu NEišbarškinai?
- Žinai, aš buvau išdykęs, bet ne tiek, - įsižeidė tėvas. - Gerai, supratau, kame bėda. Jeigu tau taip dega, gali draugauti su Tiškevičių Lina. Jos motinos aš niekada neliečiau. Pas žinai, kad Tiškevičius – miesto meras, su juo juokai menki.
- Eik tu sau! - burbtelėjau sarkastiškai. - Ačiū, tėvai, kad bent vieną paną man palikai, o jau buvau pradėjęs blogai apie tave galvoti!
- Žinoma, sūnau, visada tavo paslaugoms... tik motinai nesakyk!

- - -

Taigi, Tiškevičių Lina. Pažinojau ją – mokėmės toje pačioje mokykloje, tik skirtingose klasėse. Daili mergina, išpuoselėta, išdailinta, lyg kokia princesė. Tiesą sakant, ją visi pažinojo, tik nė vienas vaikinas nedrįso jos kalbinti – prisibijojo galingo tėvelio.
Kadangi mano pasirinkimas buvo apribotas iki jos vienintelės, nebuvo kur dingti – susitikęs po švenčių užkalbinau ir Lina įsikibo manęs netgi greičiau nei įprastai. Pasirodo, jai jau buvo nusibodę visur vienai vaikščioti ir patyliukais dūsauti, į poreles besidairant. Visi bijojo ją kalbinti, o ir ji pati labai nedrąsiai šalia vaikinų jautėsi.
Tai ta gaida ir prasidėjo mudviejų draugystė.

Atėjus rudeniui mudu įstojome į tą patį universitetą ir galop aš išsikrausčiau tolėliau nuo savo pislaus tėvelio ir savo PLAČIOS giminės. Kartu su Lina turėjome daugybę laiko pažinti vienas kitą ir mudu tikrai tą padarėme – juk pagaliau man nebeskaudėjo galvos dėl kažkokių neaiškių giminystės ryšių. Kas be ko – kai vieną naktį gulėjome vienas šalia kito, sunkiai alsuodami po audringo pasivartymo, papasakojau jai ir apie savo nesėkmes, susijusias su savo tėvu. Tuo pačiu pažadėjau, kad iš manęs ji nesulauks nieko panašaus ir kad aš rimtai nusiteikęs jos nė už ką nepaleisti, kad myliu ją ir taip toliau. Iš to, ką ji man padarė vėliau, supratau, kad tokie žodžiai jai LABAI patiko.

Įsibėgėjant naujai vasarai mudu grįžome į gimtąjį miestelį, vis dar prilaikydami liežuvius už dantų – nenorėjome pernelyg greitai išsiduoti, kad ruošiamės susižadėti. Apsilankiau Linos tėvų namuose, atšvenčiau mūsų mažytes sugrįžtuves ir supratau, kad jos tėvas nėra jau toks blogas žmogus. Priėmė kaip savo sūnų. Tą pačią dieną kartu su Lina suplanavome išvyką į gamtą, kur galėtume būti vienu du.
Dvi iš mano seserų ir vyresnysis brolis kaip tik lankė mano motiną. Kuomet pasirodžiau aš, vyrai buvo pradingę velniai žino kur (spėju, žvejoti), o moterys linksmai čiauškėjo virtuvėje. Sutiko mane džiugiais spygavimais ir teko atšvęsti sugrįžtuves dar kartą. Kai viskas aprimo, aš pasikviečiau motiną truputį nuošaliau.
- Mam, man reikia vakarui tavo automobilio. Imčiau tėvo, bet jo dabar nėra, tai...
- Gerai, Tomai, vakare man jo nebereikės, - sutiko mama. - Bet aš norėčiau žinoti, kur važiuosi.
- Emm... Kaip tau čia pasakius, mam... mudu su Lina važiuosime vakaro piknikui į gamtą. Maždaug dešimt kilometrų už miesto, prie ežero. Grįšim gal šiek tiek po vidurnakčio. Aš su jos tėvais jau susitariau.
- Tu draugauji su Lina? - paklausė mama, o jos antakiai pakilo aukštai aukštai. - Lina Tiškevičiūte?
- Taip, mam. Universitete susidraugavome.
Iš tiesų gerokai prieš universitetą, bet aš nenorėjau mamai pasakoti visos istorijos apie tėvą.
- Judu... jau seniai draugaujate?
- Taip. Bus tuoj metai.
Staiga ji nutvėrė mano ranką ir nusitempė mane į mano kambarį, užrakindama už nugaros duris bei įsiklausydama, ar nesigirdi seserų kur nors netoliese.
- Dėl Dievo, Tomai, tik nesakyk, kad tu jau miegojai su ja!
- Kas yra, mam? Man tuoj devyniolika, aš žinau, kaip visa tai atrodo lovoje...
- Ne ne ne, tu negali su mero dukterimi! Tik ne su ja!
- Maaaam! - staiga netekau kantrybės. - Jei tu žinotum, tai dabar aš galiu TIK su ja! Tėvo dėka! (Šūds, išsidaviau! )
- Kaip suprasti, „tėvo dėka“?! Kuo čia dėtas tavo niekam tikęs tėvas? Aš apie tave ir mero dukterį kalbu!

Neturėdamas kur dingti, papasakojau savo ilgą istoriją su visais pakilimais bei nuopuoliais, kuriuos patirdavau kaskart pasikalbėjęs su tėvu. Kad beveik visos geriausios miesto merginos – mano seserys ir tik vienintelė Lina – ne. Užtai ji dabar mano mergina. Ir kad aš nesiruošiu to keisti.
- Oi viešpatėliau aukščiausias, - susitaršė plaukus motina, dairydamasi kažko į grindis ir rausdama iki ausų galiukų. - Mažiau tu klausyk to durniaus! Visų pirma, Tomuk, visos tos merginos NĖRA tavo seserys. Ir niekada nebuvo!

Minutę stovėjau it mietą prarijęs. Tiesą sakant, netgi jutau to mieto metalinį skonį burnoje.
- Kas per šūds, m... motin? - nesupratau.
- Kaip čia tau dabar... hmmm... Gerai, žodžiu taip. Pradėkime nuo to, kad aš, būdama jauna mergina, buvau šiek tiek padykusi. Ir būdama padykusi, aš truputį... hmm... paišdykavau su miesto meru. Su Vytautu Tiškevičiumi, jei tau reikia tiksliai. Ir taip jau nutiko, kad po to mūsų nedidelio išdykavimo gimei tu – vienintelis vaikas šeimoje, kuris NĖRA tavo tėvo vaikas. Taip kad gali būti ramus – viso miestelio geriausios merginos NĖRA tavo seserys. Aišku? Išskyrus Tiškevičių Liną ir tris tavo oficialiąsias seseris. Todėl ir klausiu – ar tu jau miegojai su Lina? Turi suprasti, kad tau NEGALIMA to daryti su ja! Ne, tik ne su ja!..

Ką besakyti. Nualpau.
Kai atsipeikėjau po valandos savo lovoje dar tebesvaigstančia galva, buvau tikrai įsiutęs tiek ant savo tėvo, tiek ant ištvirkusios motinos. Mano giminės krūmas dabar turėjo kur kas mažiau šešėlinių atšakų (tik visą mero giminę! ) , bet vis tiek labai norėjosi emigruoti į ramesnę šalį.

Iš pykčio aš tą patį vakarą išvažiavau į pikniką kartu su Lina ir mudu ten tikrai nesėdėjome rankų sudėję. Man jau buvo nusispjaut – sesuo ji man, ar ne sesuo. Galbūt todėl, kad nebenorėjau varginti savęs ir jos skyrybomis, o gal ir iš milžiniško keršto tėvams. Galiu pasakyti tik tiek, kad vasarai pasibaigus mudu kartu grįžome į universitetą, aš iškenčiau dar vienerius metus įkyrių motinos skambučių ir po tų metų mudu susituokėme.

Galų gale – juk mudu turime tiek daug bendro!