Nebijau rudens- jis tikras brolis,
Nes sesuo manęs neatpažino,
Kai išgėriau avinėlio kojos
Atspaudą klampiam kelių molyne,
Kai užvertęs galvą į aukštybę
Prikrėčiau akis žvaigždėtų suodžių.
Mano broli rudenie, naktis beribė,
Bet esi šalia ir tai paguodžia.
jo Amžinybė beribė ( ir ją rudenį prisimename, pajaučiame amžinybės esatį, ji tarsi priartėja ta esatis, idant ruduo - mirties reiškinio metas gamtoje), tačiau, nors ne amžinas kūnas, kuriame randasi dabartinė individualybė, o matai rudenį ir suvoki, juk gyvas esi, matai jį - rudenį.)
man patiko visas kūrinys, na o įvaizdis artimo, per brolį, sąlyginis,juk brolis brolį parduoda, užmuša, įduoda ir t.t. visaip būna, kaip ir su ta seserimi, kaip rašote, kaip kalba jūsų tekste lyrinis herojus, bet tai netrukdo, esmė ne brolyje, esmė tame laike, gražiai išjautėte rudenį, pakalbėjote apie tą visą laikiną buvimą Žemėje. Penki žvaigždžiai littera, 5 (tai poezija,eilėraštis, tvarkingai sustyguotas - melodingas ir gražus, turintis rudenio dvasią, šiek tiek N. Salomėjos virpulio dvasią, kaip ji sąveikavo su būtimi, yra to charakterio, tos dvasios - moteriškas tekstas, lyriškas, ir labai gražus, netuščias ir viskas.)
P.S.
čia rašykose dabar tokie jau deficitas, kad taip būtų visas, per visus galus, traktuojamas EILĖMIS (eilėraščiu poezija) tekstas sutvarkytas.