pasiklydę lietuje

Niekuomet netikėjau, kad lietus gali nuplauti žmonių nuodėmes. Kita vertus, - ir tikrai ne jokia malda ar išpažintis bažnyčioje. Gal tik lietus, tyra ir raminanti dvasios paguoda, kuri ateina iš aukščiau, kai mažiausiai jos tikimės.
Stoviu liūtyje, mano kūną apima ekstazė: raumenys trumpam atsipalaiduoja, apleidžia visos mintys ir lieka tik gaivi vėsa. Tą akimirką viskas tampa aišku ir suprantama. Lietuje pamatau save: visas klaidas ir nuopuolius, kurie mažomis srovelėmis čiurlena nuo pirštų nusėsdami ant žemės, kuri sugeria žmogišką prigimtį.
Sakoma, kad skaudinam tuos, kuriuos labiausiai mylim. Tikrų tikriausia tiesa ir ar gali būti kitaip? Mirkstu lietuje. Aplink tik ramus medžių ošimas ir tyras oras. Vėsūs lašeliai sueina į mažas sroveles ant nubrozdinto veido, iki mėsos nudraskytų alkūnių ir paraudonavusių džinsų: tekėdamas vanduo susimaišo su krauju. Jis pamaitina vešlią žolę, kurioje stoviu pasinėręs iki kelių. Dalelė manęs visuomet liks šioje pievoje. Dalelė manęs visuomet liks purvina, kad ir kokiose liūtyse bestovėčiau.

***
Tai nutiko vieną šiltą birželio naktį, kai tuštinom užpraeitų metų laidos „Audi“. Robis atsargiai kuičiasi mažais strypeliais po spynos vidurius, o aš dairiausi aplink, ar kas neateina:
- Paskubėk, jau 3: 25! Paskubėk ir gal dar spėsim vieną per šiąnakt.
- Ramiai, - Robis mėgaujasi savo talentu, - ji tokia slidi, kaip sudrėkusi putė, bet tuoj ją pramušiu.
- Tu tuo mėgaujiesi? Tik nesakyk, kad iš tikrųjų įsivaizduoji kišdamas pirštus į putę.
- O jei ir kišu, kas čia blogo? - braunasi vis giliau į spyną, kol  pagaliau užčiuopia mechanizmą. - Būtų žymiai bjauriau, jei sakyčiau, kad kišu pirštus tau arba sau į šikną.
Nusikvatoju, tačiau tuoj pat užspringstu - pro šalį už kokių dvidešimties metrų kiūtina kažkokia pana su šuniu. Tiesa, šunimi jo nepavadinčiau, tai veikiau - šuniškumo bruožų turinti lėlytė. Nepamenu, kaip tie absurdiški šunys vadinasi. Jie daug loja. Taip, berods, viskas apie juos, ką verta būtų paminėti. Tokia tamsi ir apleista aikštelė, o ji nusprendė pavedžioti tą savo sutrauką būtent čia? Kokie šansai?! Atsisuku į savo talentingąjį partnerį:
- Ei, Robi, pssst!
- Ką? Ko nori? Kažkas ateina?
- Taip, po velnių... Kažkokia boba su ciuceku.
- Šūdas... Ką darom? Gal gali ją kaip nors nukreipti, kol baigsiu?
- Tu durnas? Kaip aš tau ją „nukreipsiu“?
- Ką aš žinau... Prieik, paflirtuok, pasakyk jai ką nors gražaus. Ji dar eina prie mūsų?
- Nežinau, po galais, nežinaaaaau.
Sekundę iš už kapoto iškišam viršugalvius: sustoja ant pievutės už kokių penkiolikos metrų nuo mūsų pašikdinti tą savo gauruotą lėlytę. Įtraukiam galvas atgal lyg kokie Siamo vėžliai.
- Eik, - Robis grįžta prie savo mylimosios.
- Tu išprotėjai.
- Jei ji ateis čia, turėsim problemų. Na, nebent... Mes tiesiog ją užglušintume. Turiu krepšy gana stambų veržliaraktį.
- Ne, tu tikrai išprotėjai. Mes gi mašinų vagys, o ne kokie žmogžudžiai!
-  Taigi nesakau, mirtinai. Tik, kad netrukdytų dirbti. Nutempk į kokį krūmą ir palik, kad nusnaustų.
- O kaip gi šuo? Jis pradės kaip pašėlęs loti ir visiems praneš, kad mes čia.
- Tai pirma jį sumindyk, o tada ją, - šypteli iš po gobtuvo.
- Eik velniop, Robi! Suknistas juokdarys... Nesąmonė... Kodėl mums visąlaik taip sumautai sekasi? Gerai, kad jį kur velnias, tvarkykis prie tos savo putės, kol grįšiu, - nusivelku gobtuvą, pasitvarkau garbanas, giliai įkvėpiu ir pusiau pritūpęs išslenku iš už mašinos.
Stengiuosi priartėti nepastebėtas. O, taip. Jei ji turi ašarinių dujų, neutralizuos mane, net nespėjus prasižioti. Tikiuosi, neatrodau labai grėsmingai. Aš juk šaunus vyrukas. Taip. Tikrai taip. Šaunūs vyrukai moterims patinka. Šauniems vyrukams sekasi. Na, štai, neriam užsimerkę...
- La... Ammm... Labas vakaras? - stoviu už kelių žingsnių, o ji nusisukusi lenkiasi pataisyti pavadėlį.
Regis, net nekreipia dėmesio į mane. Dėvi juodą suknelę su iškirpte ant nugaros. Tarp menčių ištatuiruotas senovinis fotoaparatas, ant kurio objektyvo krenta jos rudi garbanoti plaukai. Jie išsidraikę, netvarkingi, vietomis net susipynę į mažas juočkių kaseles. Atsisuka į mane: dėvi juodus klasikinius akinius, dantyse smilksta cigaretė. Nusikosėja nusivalydama anglies juodumo lūpas. Negali būti vyresnė negu dvidešimt penkerių. Gal ir gerai. Įmanoma sveikai paflirtuoti.
- Kokia tavo kraujo grupė? - linkteli galvą žvelgdama pro nuslinkusius akinius.
- Ką? Kaip suprast? - išmuša iš pusiausvyros.
- Klausiu, kokia tavo kraujo grupė?
- Mano? Ammm, nulinė neigiama. Berods...
- Puiku. Mano irgi. Esam grynakraujai. Mūsų kraujas geriausias.
Ką jį bando tuo pasakyt? Nieko nesuprantu, tačiau mes kalbam, o tai gerai - Robis tuoj baigs ir greit baigsis šis nejaukus pokalbis, kad ir kur jis veda...
- Nori pasibarškint?
- Ką? - jei prieš tai buvęs klausimas išmušė mane iš pusiausvyros, tai pastarasis pribaigė visą susikurtą bendravimo su moterimis logiką.
- Klausiu, ar NORI su manim PASIBARŠKINT?
Labiau sutrikęs negalėjau būti. Ji rimtai? Galbūt bijo, kad iš tiesų neišbarškinčiau ir naudoja atvirkštinę psichologiją?
- Ne. Nenoriu tavęs barškint. Ta prasme, aš ne koks prievartautojas ar ką... Aš... - chm, susimąsčiau, ką čia jai pasakius, kad neatspindėtų mano nuodėmingo pašaukimo. - Aš taisau mašinas. Esu linksmas vyrukas. Beje, kodėl toks keistas šuo?
- Nežinau, jis ne mano.
- O kieno?
- Nežinau. Pavogiau jį iš parko prieš porą dienų. Man jo pagailo. O tau koks skirtumas? Tu gal pedikas?
- Ką? - vis dar negaliu priprasti prie tokių staigių jos minčių šuolių.
- Aš tau siūlau pasibarškint, - susiraukusiu žvilgsniu priartėja prie manęs, o aš stoviu it įbestas nelabai suvokdamas, ar nebūsiu kartais užmigęs ant kapoto ir dabar sapnuojantis kokį smegenų krušimo filmą.
Taip. Ir man nė kiek negėda prisipažinti: nors esu padugnė automobilių vagis, man labai patinka kinas. Nustebot? Nuo pat vaikystės gyvenau su televizoriumi. Esu našlaitis. Man labiausiai patinka Lynch'o filmai. Juos sunku suprasti, bet jie duoda apie ką pamąstyti. Gailiuosi, kad netapau įžymiu kino kritiku. Gyvenimas privertė nusileisti ant žemės. Galima net nustebti: kam tokiam dvasingam žmogui, kaip aš, toks bjaurus užsiėmimas, kaip automobilių vagystės? Nežinau. Galbūt man tiesiog patinka būti padugne. Galbūt iš viso to jaučiu kažkokį iškrypusį  pasitenkinimą. Visuomet galvojau, jog galiu daugiau, bet niekad per daug iš savęs nereikalavau. Be to, Robis yra puikus bendražygis. Su juo tai daryti atrodo kur kas prasmingiau nei tik plėšikavimas. Tai  - kaip subtilus menas. Tikrų tikriausia meniška pramoga.
Mano minčių akimirką permušė žemas moteriškas balsas:
- Lemeni apie mano šunpalaikį, o aš siūlau tau save! Aš tau ką? Visiškai negraži? Neimtum manęs? - pašiepiančiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų pro savo tamsius akinius. - Pats irgi nesi grožio įsikūnijimas.
- Ammm, nežinau... Nenorėjau tavęs įžeisti. Tiesiog tas klausimas buvo labai keistas ir netikėtas. Juk retai kas siūlo tokias pramogas viešai.
- Tai nori ar nenori? - nedavė man atsikvėpti.
- Ko?
- Ne, tu ne tik bjaurus, bet dar ir durnas. Paskutinį kartą klausiu: AR NORI LAIKYDAMAS MANE UŽ PALUKŲ BARŠKINTI VONIOJE VISĄ NAKTĮ?
Pasijutau taip, tarsi mane laikytų kokiame tardymo kambaryje ir sugriebę už pečių karšta lempa šviestų tiesiai į akis. Jokio pabėgimo. Et, bala, nematė, ji vis tiek greičiausiai bus trenkta.
- Gerai jau... Jei taip nori, pasibarškinam. Išties, visai norėčiau pamatyti tave nuogą. Tu gana gerai atrodai. Turi gražias krūtis, - dirsteliu į po plona suknelės medžiaga išsikišusius krūtų spenelius.
- Dėkui, - pasitaiso liemenėlę. - Argi buvo taip sunku? Mano namai čia pat už kampo. Eini?
Ir tiesiog taip paprastai? Neeee, per gerai skamba, kad būtų tiesa. Vis dėlto, kas gi atsisakytų tokio šanso, juolab, kad tokios merginos, nors ir nėra mano skonio, ši iš išvaizdos pasirodė visai miela: tiesūs pailgi žandai, siauros lūpytės, kiek išblyškusi, tačiau geriau įsižiūrėjus, netgi labai seksuali.
- Kuo tu vardu?
- Erina. Bet visuomet norėjau būti Erika.
- Aš Maksas, - (pamelavau, nes maža ką). - Erina irgi gerai.
- Lyg kam rūpėtų. Mes einam barškintis, o ne bičiuliautis, - atrėžia tempdama šunėką nuo pievutės šalia aikštelės, kurioje nervingai stebeiliju už mašinų šmėžuojantį  Robio siluetą.
- Kas tau yra? Kodėl tu tokia keista?
- Tu pats keistas. Ką veiki naktį tokioj apleistoj vietoj?
Privertė susimąstyti savo buvimu čia, nes ji bent turi pasiteisinimą - vedžioja šunį, kuris velniai žino kam priklauso (tame tarpe galėjo priklausyti ir jai), o aš neturiu nieko, tik suvarytą „Audi“ spynelę ir draugą vagį, pasislėpusį už penkiolikos metrų nuo mūsų.
- Gal tu koks iškrypėlis, kuris renka ir kolekcionuoja šunų kakučius? Esi girdėjęs apie juos?
- Ne, neteko...
- Tu juk nedarai to?
- Ne. Ačiū Dievui, ne.
- Tai ką čia veiki?
- Ei, juk mes einam barškintis, o ne pasakoti savo gyvenimo istorijų, argi ne taip? - šyptelėjau panaudodamas jos pačios argumentą nesidalinti smulkmenom.
- Chm... - Erina suraukė kaktą. - Gal ir visai teisingai. Eime, čia reikia pasukti į kairę, - švelniai paima už rankos ir vedasi su šunėku į siaurą gatvelę kitapus mašinų aikštelės.
- Tu tikrai nori tai daryti? Tai ne koks pokštas?
Ji nieko neatsako, tik stabteli, sekundę įtariai pasižiūri į mane pro tamsintus stiklus, tarsi būčiau susitrenkęs kur nors galvą ir dabar ieškotų guzo po plaukais, tuomet vėl švelniai timpteli už rankos, kol įeinam į tamsų skersgatvį.
Vis dairausi į tą vietą, kur darbuojasi Robis. Mums nueinant trumpam iškiša galvą kaip tik tą akimirką, kai žvelgiu jo pusėn: su pasididžiavimu iškelia pagiriamuosius nykščius, reiškiančius, kad įvykdžiau savo misiją ir dabar esu laisvas, nors kažkodėl nelabai jaučiuosi jų nusipelnęs. Tai ji pati man pasisiūlė. Nebuvo jokio vargo.  Jaučiuosi sumautai keistai, bet mane nugalėjo smalsumas. Velkuosi paskui ją vis suabejodamas, ar Erina nebus gerokai kuoktelėjusi. Robis viską iškart suprato - mes iš tiesų ėjom pasibarškinti. Jis visuomet sakė, kad savas bičas turi eiti pirmoje vietoje ir tik po to bobiški pasturgaliai. Žinoma, niekas nepaneigs, jog ši situacija mums abiems išėjo į naudą. Rytoj tik reikės papasakoti jam visas smulkmenas ir, veikiausiai, Robis tikrai kvatos, kai papasakosiu jam, kokia ji keistuolė ir kokias nesąmones kalbėjo. Tiesa, dabar ji jau bus nebe nepažįstamoji. Ji turi vardą. Erina norėjo, kad ją išdulkinčiau. Turbūt turėčiau būti už tai dėkingas. Šiandien sakiau, kad mums sumautai sekasi. Pasirodo, Dievo keliai nežinomi.

***
Kadangi į jos butelį palėpėje teko lipti siauručiais įvijais laiptais, visąlaik sekiau paskui. Rankose ji nešėsi tą mažą šunišką juokelį, o anas vis urzgė. Matyt, dar nebuvo įpratęs prie naujosios šeimininkės. Laiptai buvo ganėtinai statūs. Šiek tiek atsilikau, mat padusau dėl savo rūkymo problemos, ėmiau nužiūrinėti jos blauzdas, jos tokios plonos, tačiau raumeningos, taip seksualiai išsitempia kaskart siauroms pėdoms įsiremiant į laiptelių kraštus. Jos figūra daili - liekna, tačiau neperkarusi. Per akinius nepastebėjau akių spalvos. Man labai patinka mėlynakės. Pakeliu žvilgsnį aukščiau po neaptempta trumpa suknele, kuri vos dengia kelius:  Erina nedėvi kelnaičių, jos vagina švariai nuskusta, o užpakaliukas tiesiog tobulas. Tvardykis, žmogau, viskas savo laiku. Mūšis jau laimėtas - Robis ramiai darbuojasi aikštelėje, o man teliko atsiimti savo prizą. Eidama ji atsisuka į mane, sustoja viena ranka nusiimdama akinius, mūsų žvilgsniai susikerta:
- Ar tu žiopsai man į užpakalį?
- O tai blogai?
- Nežinau. Manęs anksčiau niekas taip nenužiūrinėjo. Ar mano užpakalis tau gražus?
- Tiesą sakant žiūrėjau ne į užpakalį, - netyčia išsprūdo per valiūkišką šypseną.
- Iškrypėlis...
- Ei! Juk tu pati mane pasikvietei pasidulkinti! Nejau negaliu tuo pasimėgauti?
- Kuria prasme pasimėgauti? Ką tu sau įsivaizduoji?
- Na... - pradėjau abejoti, ar tai buvo geras sprendimas, gal tiesiog reikėjo patylėti iki pat pabaigos. - Iš pradžių žiūrėjau į tavo blauzdas ir...
- Ir ką?
- Jos seksualios.
- Ačiū. Tu ir pats neblogai atrodai. Einam? - lyg niekur nieko ėmė toliau lipti laiptais, o aš kelnėse bandžiau sutramdyti erekciją.
Erinos buto durys buvo nukabinėtos graužikų kaukolėmis, o viduryje po akute puikavosi maža budos figūrėlė. Niekaip negalėjau suprasti, kokia mintis slėpėsi už tokios durų apdailos.
- Tu menininkė?
- Kiekvienas savaip menininkas.
- Bohemistė?
- Kas tai tokio?
Puiku. Ji nežino žodžio 'bohemistė', tačiau traukia man į tikrų tikriausią keistuolę bohemistę.
- Aš mėgstu masturbuotis. Tau patinka masturbuotis? - paklausė rakindama duris kasdienišku tonu lyg tai būtų klausimas „ką šiandien valgei pietums? „. 
- Regis, sutarėm, kad vienas apie kitą nešnekėsim.
- Tai nėra joks asmeniškas klausimas. Masturbuojasi visi. Tai tas pats, kas paklausti, kiek dabar valandų, - įstumia graužikų kaukoles į vidų.
- Manau, kad tai labai asmeniška.
- Aš masturbuojuosi kelis kartus per dieną. Vyrai turbūt galvoja, kad moterys tai daro labai retai? - seksualiai sukanda akinių auselę nužiūrinėdama mane.
- Nežinau, tokiom temom su jomis paprastai nešneku, - atsikertu ironiškai šypteldamas.
- Ai, tiesa, tu gi su jomis turbūt šneki tik apie šunis ir jų kakučius, - Erina išsišiepia glostydama savo augintinį.
- Paskubėkim. Neturiu daug laiko.
- Kur gi skubi? Turim visą naktį. Noriu, kad išdulkintum mane vonioje. Niekad nesidulkinau vandens pilnoje vonioje.
- O gal geriau ant sofos?
- Ant sofos dulkinasi tik vidutinybės. Visokios nevykėlių porelės, kurioms nieko neišeina. Ne, noriu, kad išdulkintum mane vonioje.
- O kodėl būtent joje?
- Nes tu nešvarus. Tave reikia nuprausti. Šią vasarą dar nelijo. Lietus nenuprausė tavęs.
- Nenuprausė?
- Taip, nenuprausė tavo nuodėmių.
- Gal pereikim atgal prie sekso?
- Nemėgsti lietaus? Keistuolis, - pakelia antakį vesdama mane už rankos į sujauktą savo miegamąjį.
Ant lovos guli juodas vibratorius. Velnias, ji nemelavo - ko gero, tikrai dažnai tai daro. Aplink voliojasi suglamžyti rūbai, sienos nuklijuotos įvairių metalo grupių plakatais, vienos iš sienų viduryje pakabintas pasaulio atlasas, nusagstytas miestų nuotraukomis. Ant langų nėra užuolaidų, tačiau jų ir nereikia - gerokai apsiblausę jie izoliuoja miegamąjį nuo išorinio pasaulio. Ko gero, ji mėgsta rūkyti, kai pasimasturbuoja.
- Jauki vietelė, - bandau nežiopsoti į vibratorių, kuris nustelbė visas kitas Erinos miegamojo grožybes taip begėdiškai styrodamas ant lovos. - Gal turi cigaretę?
- Užsičiaupk, - pasigirsta už nugaros man besigrožint tuo juodu gumos gabalu.
Atsisuku į Eriną. Smalinė suknelė lengvai nusėda ant žemės. Ji prieina ir įsisiurbia man į lūpas. Jaučiuosi taip, tarsi laižyčiausi su pelenine, tačiau viduje greitai pasidaro gera. Viena ranka Erina prispaudžia mane prie žąsies odele pasidengusių krūtų, kita ranka nuslenka man po džinsais. Ji mėgina iš lėto glamonėdamasi vesti mus į vonią. Bandau ją sulaikyti:
- Ppp... Pala... Palauk.  Sustok!
- Kas? Ko stabdai? Tau jau stovi.
- Aš nenusirengiau. Jeigu mes tai tikrai darysim vonioje, noriu nusirengti.
- Tu neturi teisės man įsakinėti. Ateik čia, suski, - išsišiepia ir griebia mane už pasturgalio.
- Ne, bet rimtai, aš visas sušlapsiu. Tu juk nenorėtum, kad susirgčiau?
- Man nerūpi. Išbarškink mane, tada būsi laisvas. Beje, nesergi kokiom ligom?
- Nežinau. Aš tikrai nenoriu vonioje...
- Virtuvėje turiu prezervatyvų, - staiga atsispiria nuo manęs ir nutipena į virtuvę lyg net nebūtų girdėjusi, ką jai sakiau.
Lieku stovėti vidury miegamojo prasagstytais džinsais ant liežuvio galo jausdamas Erinos lūpdažio likučius. Tai ir kartų cigarečių skonį. Ji tikriausiai rūko daugiau už mane. Kita vertus, tai - bene geriausią figūrą turinti moteris, su kuria kada turėjau progos intymiai sueiti.  Ech, jei dar būtų netrenkta...
- Štai, galim tęsti! - tuojau pat parlekia atgal nešina juostele prezervatyvų.
- Gal nori prisėsti? Pasikalbėti apie tai? - pats nežinau, kodėl tai pasakiau, bet pasirodė logiškiausia toje absurdiškoje situacijoje.
- Tai nusprendei, kad nebesidulkinsi su manim?
- Neeee. Aš tik norėjau... Sužinot daugiau apie tave, - ko gero, tai buvo patys bukiausi mano pasakyti žodžiai tą naktį. - Na, žinai... Ką tu veiki ir šiaip...
- Išeik.
- Ką?
- Pasakiau, išeik, - jos veidas ištįso, o akys sudrėko.
- Aš nenorėjau... Tu mane ne taip supratai. Aš... Na, man atrodo, kad viskas pernelyg greit vyksta... Tu labai graži ir tiesiog norėjau...
- Dink iš čia!!! - Erina nutraukė tuos idiotiškus lemenimus kumščių kruša į mano krūtinę. - Jūs visi vienodi! Jūsų prigimtis yra vienintelis tikras jums likęs dalykas, o ir to jau nebesugebat! Šūdžių padermė! Kai moteriai reikia tik pasikrušt, jūs ir to nesugebat jai suteikti!!! Nešdinkis iš čia, šūdžiau!
Tą akimirką Erinos žodžiai pritilo galvoje. Nesuprantu, kas vyksta. Po velnių, atrodo, jog vėl įsimylėjau... Jeigu nenoriu barškintis su moterimi, vadinasi ji arba manęs visiškai netraukia arba... Ne. Aš noriu ją išdulkinti, bet... Gal tai tas apgaulingas jausmas, kai po neįpareigojančio sekso pasakai visiškai nepažįstamajai, kad ją myli? Bet juk mes dar nesimylėjom.
Visiškai nesuprastas liūdnai linguoju į koridorių, o už savęs vis dar girdžiu įsiutusios Erinos monologą. Sustoju prie kaukolėmis nukabinėtų durų.
- Na? Ko lauki, suski? Paskęsk naktyje. Ką tik praradai geriausią savo gyvenime seksą!
Paskutinę akimirką prieš užtrenkdamas duris atsisuku į ją, žvilgsniu peržegnoju Erinos kūno tobulumą ir nejučia atsiduodu žmogiškam instinktui. Durys nespėja užsitrenkti iš vidaus, kai sugriebiu ją už parankių. Iš išgąsčio ir susijaudinimo ji nutyla. Mano akys priartėja prie josios, pirštų galiukais pajuntu tvinksėjimą Erinos kraujagyslėse. Mūsų kvėpavimai sutankėja. Erinai iš rankos iškrenta prezervatyvai.
- Po galais, jei jau taip to nori, išdulkinsiu tave vonioje!
Staigiu mostu pasiimu ją ant rankų ir nešuosi į vonią. Erina žiūri į mane nebyliai priblokšta. Atsakau jai tokiu pat žvilgsniu - lyg žvelgčiau į didžiausią ir paslaptingiausią gelmę, kurios niekad nesu regėjęs. Paskęstu tame keistumo ir aistros transe.
Viena koja ji praveria vonios duris.
- Čia nėra šviesos... - pakeliu akis į išsprogusios lemputės siluetą palubėje.
Erina gundančiai linkteli galva judėti kartu su ja į tamsą. Esu pakerėtas geidulingo pamišimo. Atsargiai peržengiu slenkstį. Dešinė Erinos ranka nuslenka į juodą gelmę ir išsitempia iš jos degiklį. Pamažu vonioje įsižiebia nedidutis žvakių skliautelis, kuris vis plečiasi su kiekvienu degiklio paspaudimu, kol atsiduriam mistiškoje įvairiomis formomis mirgančių žvakidžių apsuptyje.
Nuleidžiu Eriną ant minkšto vonios kilimėlio. Viena ranka ji pradeda segioti mano marškinių sagas kita atsukdama iš pradžių karštą, paskui šaltą čiaupą, kad srovės susimaišytų, kaip kad susimaišo mūsų lūpos ir liežuviai, kai pagaliau imam bučiuotis. Ar iš tiesų ji nori tik su manimi pasidulkinti? Velnias žino, kas dedasi jos galvoje. Po velnių, kas žino, kas dedasi manojoje? Ir tuomet įvyksta nuostabiausias dalykas.
Lipdami į vonią pradedam myluotis. Ji švelniai kandžioja mano lūpas, imu čiulpti jos spenelį. Iš pradžių užsiiminėjam keisčiausiais ritualais prieš pasinerdami į intymesnę būseną: Erina nuslenka žemyn ir bučiuoja man pilvą, liežuvio galiuku pakutena bambą. Tai taip keista, bet velniškai malonu. Pasiguldau ją ant savęs nugara ir pirštų galiukais imu masažuoti sukietėjusius spenelius, žaidžiu su siauromis plikut plikutėlėmis Erinos lūpomis, pirštais švelniai praskečiu jas. Vanduo lėtai apsėminėja mūsų kūnus iš visų pusių, darosi šilta. Voniai prisipildžius, ji pakyla ir atsisėda iš priekio man ant pečių. Laižiau jos klitorį su pasimėgavimu, o ji patyliukais aikčioja. Abiem rankom apkabina mano galvą. Jos kūnas sudreba.
- Išdulkink mane, po galais...
Įsiklausau į jos žodžius. Šįkart ji apsako tai giliau. Pajuntu, kad juose slypi ne koks buitšikas „ei, pasidulkinkim“. Išties, tai reiškia žymiai daugiau nei tada, kai pasiūlė man tą patį gatvėje. Tai mažų mažiausiai: „Išdulkink mane, kaip niekas kitas nėra to gyvenime daręs. „ Velnias... Tai tapo rimta. Tvirtai suimu ją už rankų ir dulkinu, kol tylūs aikčiojimai pamažu ima garsėti ir pavirsta ekstazės riksmais. Mes darome tai iki ryto. Išbandom pačias įvairiausias pozas, išgriūnam iš vonios ant kilimėlio. Raitomės ir glamonėjamės. Erina buvo teisi. Jei tai sapnas, tokie pasitaiko tik kartą gyvenime. Gal net rečiau.

***
Rytas. Tiksliau, geras pusiaudienis. Ne, tai tikrai nebuvo sapnas. Kažkodėl skauda užpakalį. Jaučiu, jog kažkas ten įstrigę, tik niekaip negaliu suprasti, kas. Guliu ant sofos tarp krūvos senų žurnalų, picos pakelių ir tuščių vyno butelių. Staiga suvokiu, kas ten įstrigę. Pažvelgiu į atvirą Erinos kambarį, kur ant lovos jau nebėra jos miegamojo pažibos. Nuleidžiu ranką žemyn ir išsitraukiu juodą falą su kauburėliais. Atsargiai dairydamasis padedu jį už sofos. Nejau, tai aš pats?.. Brrrr... Ne, nė nenoriu apie tai pagalvoti.
Kas vakar įvyko? Jei ne tas pamišėliškas keistumas, Erina būtų tobula. PO GALAIS! Per kūną nuvilnija drebulys: nejau mane iš tiesų patraukė jos kvaištelėjęs seksualumas? Juk net dorai nepažįstu jos. Neįsivaizduoju, ką jį veikia gyvenime. Tikiuosi, vakar neprasitariau, kad ją myliu? Ne. Buvo tik dejonės ir beveik jokio pašnekesio. Mūsų kūnai pasakė daugiau nei mes patys.
Erinos šunėkas vis dar tyliai tūnojo uždarytas virtuvėje - Erina išvarė jį virtuvėn, kai pagriebė prezervatyvus ir ėmė juos tampyti po visą butą. Apsidairau aplink: taip tamsu. Ir slogu. Kaip ji gali čia gyventi? Šalia sofos stovi senas vinilo plokštelių grotuvas. Viduje - Sinead O'Connor albumas „I Do Not Want What I Haven't Got“.  Spusteliu „Groti“, bet niekas nevyksta - nėra elektros. Šiuose namuose niekas neveikia. Sunkiai išsiritu nuo sofos ant grindų, pusnuogis nuslenku iki vonios susirasti džinsų. Vienintelis dalykas, kuris dar kiek nulaiko nuvargusį mano pasididžiavimą - vakarykščiai prisiminimų blyksniai. Dėl tokio kūno verta numirti. Bet tai ne jis privertė mane... Na, gerai, jis ir tas Erinos melancholiškumas, tas beviltiškas atsidavimas nepažįstamajam. Jei nebūčiau išgirdęs to paslėpto jos pagalbos šauksmo, nežinočiau, ko iš tiesų jai reikėjo: būčiau grįžęs atgal pas Robį tuštinti prakeiktos „Audi“ ir praleisčiau pačią tikriausią akimirką savo gyvenime. Robis nepatikės, kai papasakosiu. Kita vertus,  net nenoriu jam apie tai pasakoti. Toji akimirka buvo svarbi. Ji priklausė tik mums. O, Dieve, aš ją tikrai įsimylėjau... Po velnių.

***
Erina miega įsivyniojusi į chalatą mažame virtuvės balkonėlyje, išsikišančiame iš apleisto senovinio namo palėpės. Peleninėje šalia balkoninės kėdutės guli nebaigta rūkyti iki filtro susmilkusi cigaretė. Prisėdu šalia ant tuščios vaisių dėžės. Sutraška medis. Tikiuosi, ji nepabus. Ilgai žiūriu į tuštutėlį skersgatvį mums po kojomis.
- Kodėl dabar negaliu nustot apie tave galvojęs? Juk vakar sutarėm, kad tik pasibarškinsim. O, moterie, kodėl tavęs vakar paklausiau... - tyliai atsidustu žvelgdamas į pasvirusį miegančios Erinos veidą.
Po ilgos pauzės mano ramybę sudrumsčia seksualus apsimiegojęs jos balsas:
- Tokia tavo prigimtis. Tokia mūsų prigimtis - barškintis, miegoti ir valgyti. Mes per dažnai tai darome, kad susimąstytume. Tai pamažu netenka prasmės, kaip ir viskas šiame gyvenime... - palinksta plačiai į mane atmerkdama akis.
- Kiek laiko jau nemiegi?
- Pakankamai. Nusnaudžiau tik trumpam. Vis galvojau apie tavo varpą savyje. Tu puikiai mane išdulkinai. Šaunuolis. Dėl tokių kaip tu verta gyventi.
- Dėkui. Man irgi buvo gera. O kas dabar?
- Dabar tu apsirengsi, pasiskolinsi iš manęs cigaretę ir keliausi savais keliais.
- O jeigu aš liksiu?
- Kam tu man reikalingas? Jau atlikai savo funkciją. Mane patenkinai. Aš laiminga. Gali keliauti per pasaulį ir sėti savo sėklą toliau.
- O jeigu nebenoriu niekur daugiau keliauti?..
- Dieve, tik nesakyk, kad įsimylėjai mane! Aš trenkta. Pakvaišusi. Pats vakar man tai sakei. Mums nieko neišeis. Patikėk.
- Taip, bet... - ir čia ji mane nukirto.
- Juk norėsi su manimi apie kažką kalbėtis, greičiausiai norėsi kažko, ko niekuomet tau nepasakysiu. Juk pats matai - esu kitokia negu tos, prie kurių esi pratęs. Mes gi amžinai nesidulkinsim - anksčiau ar vėliau ateis laikas kažkuo pasidalinti, o aš nemėgstu dalintis. Man nereikia tavo draugijos, tiesiog negalėjau daugiau priešintis gyvuliškiems savo instinktams. Pasirodei patrauklus, neslėpsiu. Buvai man pirmas po daugelio metų. Gali tuo pasidžiaugti. O dabar dink man iš akių, - ilgesingai nukreipė akis į medžių viršūnes, kyšančias už priešais stovinčio žemesnio namo.
- Ir tai viskas?
- O ką dar nori pasakyt? Aš, regis, jau viską tau pasakiau. Negaišk veltui mano ir savo laiko.
Norėjau jai pasakyti, tačiau manyje viskas staiga suvirpėjo, kažkokia sumauta visanaikinanti jėga užgniaužė išganingus žodžius, kuriuos norėjau jai išrėžti, bet kažkodėl pabijojau. Išsigandau tai pripažinti sau ir jai: kad man į širdį įstrigo pamišėlė. Ar galėsiu su tuo susitaikyt? Gal tai tik laikinas jausmas? Aistros padarinys, kuriai išblėsus sudaužysiu jos širdį? O jei nutiks taip, kad prisipažinsiu ją mylintis, o ši tik ims isteriškai nusikvatos, kaip paskutinė beprotė. Man reikia laiko galvojimams, tuo tarpu ji kankinsis vienumoje nežinia, kiek. Esu menkysta.
Viskas buvo, kaip Erina išpranašavo: dar kiek pasėdėjau kartu su ja balkonėlyje, galop tyla mane pribaigė, todėl pasiskolinau iš jos cigaretę ir nuėjau rengtis. Ji neišėjo manęs išlydėti. Ko gero, norėjo greičiau mus pamiršti. Negaliu patikėti, jog jai mūsų kartu praleista naktis nereiškia nieko daugiau išskyrus eilinį pasibarškinimą. Erinoje nepastebėjau tokio liūdesio, kuris pamažu apėmė mane. Atrodo, ji žymiai lengviau susitaikė su ta mintimi, ko negalėjau padaryti aš.
Tyliai užtrenkiu Erinos buto duris. Siaurais laiptais leidžiuosi žemyn į šviesą - praviras ąžuolines laukujas duris, už kurių slepiasi tyras vasaros oras. Negaliu nustoti galvoti. Tai kur kas sunkiau nei atrodo, kai dulkinimasis paprastai nieko nereiškia. Įsimylėjau ją iš pirmo žvilgsnio. Pamilau ją besidulkindamas. Esu nuodėmingas. Nuodėmingas ir siaubingai lėkštas niekšas.
Velnias, visiškai užmiršau apie Robį.

***
Prasieinu per tuštutėles šalutines senamiesčio gatveles. Susirandu taksofoną, sukrapštęs reikiamą sumą skatikų surenku Robio numerį. Skamba ilgai, kol kitame ragelio gale išgirstu jo balsą:
- Na, kaip tu?
- Kaip pats?
- Kaip niekad gerai. Nukabinai ją? - domisi vakarykščiu žygdarbiu, apie kurį pačiam jau skauda prisiminti.
- O tau ko taip parūpo? - nusišypsojau. - Vis tiek nepatikėsi - telefonu nepapasakosiu. Mums reikia susitikti. Beje, vakar prisižvejojai?
- O kaip gi. Lenkas netoli, sakė kaip tik užsuks apžiūrėt aparatūros. Kaip ir sakiau, viskas puikiai. Atleisk, man jau reikia eiti, - Robis kalbėjo žymiai trumpiau nei paprastai, matyt, kažkur iš tiesų labai skubėjo.
- Sutarta. Būsiu tau skolingas barą, šmiki. Susitinkam prie garažų. Prie tavęs. Šeštą. Galėsi?
- Šeštą bus gerai. Pasiskambinsiu Lenkui, kad atvažiuotų pažiūrėt, ką pavogėm. Manau, spėsiu viską paruošt.
- Gerai. Lauksiu iki, - padėjau ragelį ir išėjau iš būdelės.
Keista... Paprastai visada vartojam „žvejoti“ vietoj „vogti“. Ech, gal tiesiog užsimiršo. Juk pasitaiko. Robis -  savas bičas. Galėčiau už jį ranką atiduot.
Mano mintys vis dar sukasi apie Eriną. Negaliu paleisti jos net jei taip lengvai paleido mane. Gyvenime esu turėjęs ne vieną moterį, bet kažkodėl tik apie ją galvoju taip, kaip niekad nesu galvojęs apie kitas. Meilėje esi dažnai dulkinamas, kol galiausiai suvoki to nedėkingo dulkinimosi reikšmę.
Užeinu į greitos kavos kavinę ant upės kranto. Išsinešu puodelį laukan, einu tolyn paupiu, kol galop pavargstu ir atsisėdu ant krantinės. Žvelgiu į elektroninį laikrodį, kabantį ant kitame krante esančio biuro stiklų: be dvidešimt penkios. Velniai mane griebtų... Turėjau jai pasakyt ten pat balkone! Sugniaužiu kavos puodelį rankoje. 
Išgeriu paskutinį to cheminio juodulio už du penkiasdešimt gurkšnį. Regis, suveikė. Jaučiuosi žvalesnis. Pėstute pėdinu palei savo gimtojo miesto upę. Gatvėje praeivių keliskart pasiklausiu, kiek valandų. Nenoriu pavėluoti į susitikimą su Robiu ir Lenku. Nemėgau nešioti laikrodžio, o telefoną neseniai sudaužiau. Man jo niekad per daug ir nereikėjo. Robis yra vienintelis mano draugas, su kuriuo ir taip beveik kasdien susitinkam. Man patinka ateiti iki jo namų pėstute per visą miestą.

***
Robis laukė atsirėmęs į savo tamsiai mėlyno „BMW“ kapotą:
- Na, šunie, pasakok, kaip naktelė? - pasitiko mane ateinantį iš miško.
- Audringa, bet į detales nesismulkinsiu... - paduodu jam ranką.
- Eik jau, kodėl?.. Negali draugui papasakot? Graži buvo? Iš tolo nepastebėjau... - Robio balse išgirstu nerimą, kurį bando dangstyti susidomėjimu mano meilės reikalais.
- Robi, kas vakar nutiko? Ar viskas gerai? - neperku jo intonacijos.
- Ką turi omeny? - Robis nerimastingai nužvelginėja garažų stogus. - Viskas tvarkoj.
- Tu tuo tikras, žmogau?
- Pamiršk, seni, - ėmė nervingai trypčioti koja, - viskas tvarkoj.
Kai Robis taip daro, dėl kažko nerimauja. Kažkas buvo ne taip ir iki paskutinės sekundės negalėjau suprasti, kas tai.
- Tikrai? - paskutinį kartą pakraipau galvą pademonstruodamas jam, jog netikiu jo skiedalais.
- Na, gerai, žmogau, - nustoja trypčioti, - aš prasilošiau. Prašikau stambią sumą pinigų. Tai tiek. Dabar suku galvą, iš kur jų gauti. Patenkintas? - jo nepasitenkinimo tonas atbaidė mane nuo tolimesnių klausimų.
- Seni, turi išmokt save kontroliuoti.
- Taip taip...
- Kiek?
- Tris, - nenoriai atsako vis žvalgydamasis aplink.
- Gabalus?
- Tai nejaugi centus, - paspiria akmenį koja.
Mūsų pokalbį nutraukia iš už garažo kampo išniręs Lenko seno modelio „Mercedes-Benz“. Anas privažiuoja prie mūsų, išlipa ir rusiškai pasisveikina. Dorai jo nepažįstam. Tai vietinio mafijozo Skustagalvio pasiuntinys, kuris tik pasiima, kas vertinga, ir sumoka už mūsų triūsą.
- Nu, urody, čio u vas? - lietuviškai jis nemokėjo, todėl kalbėjomės bendra kalba.
- Magnetoly jest, mabiliaky, gps'y - sevodnia mnogo čivo pritaščyli. Ustrajivajet? - su juo visuomet klabėdavo Robis, mat mokėjo rusiškai geriau nei aš.
- Otlyčno, pacany, - rankomis pereina per atvertą Robio „BMW“ bagažinę. - Vozmu etu, etu i etu chujniu. Tak, ščiaaaa... Poščitajem. Eta chujavščina - pitsot. Eta - trista, a eta drian, eta klass, za etu šestsot dam. Pa rukam, pacany?
- Chorošo, Paliak, bery. I privetstvija ot nas peredaj Lysomu.
Lenkas išsitraukia pinigus iš prietaisų skydelio. Perskaičiuoja - iš viso tūkstantis šeši šimtai. Neblogai. Savaitei pakaks.  Vos tik jie sukerta rankomis, Robis pažvelgia į mane baimės perkreiptu veidu ir išlemena:
- Atleisk man...
- Ką?
Nuojauta manęs neapgavo. Robis mus išdūrė. Vos tik jie sukirto rankomis su Lenku, pasigirdo policijos sirenos. Nepraėjus nė kelioms sekundėms iš už garažo išniro policijos žiburėliai. Kriminalinė.
- ŠŪDŽIAU. Tu mus paožinai!
- Suky vy. Zaperdole, kurvy. Vas zakapajut žyvch, stervy. Štob vas grochnuli, svinie piepšone! - garsiai keiksnodamasis Lenkas ropštėsi į „Mercedes'ą“ bandydamas pasprukti nuo policijos reido pro neužblokuotą išvažiavimą kitoje garažo pusėje.
Jų konfrontacija davė mums  kelias sekundes pasprukti žymiai sėkmingiau - mentams prioritetu buvo Lenkas, tačiau mus susemti, kaip jo sėbrus, jiems, greičiausiai, irgi buvo privaloma. Dėjau į kojas atgal per miškelį, kuriuo ką tik atėjau. Mėgau ten pasivaikščioti, žinojau slaptus takus ir tankumynus, kur net su policijos šunimis sunku būtų praeiti. Robis bėgo man iš paskos. Vis teisinosi:
- Turi suprasti, jie mane pagavo, nes tavęs nebuvo... Jie patyliukais atslinko ir pagriebė mane.
Bėgau nežiūrėdamas atgal, nieko nelaukdamas - tą akimirką Robis man buvo tuščia vieta. Norėjau pasmaugti jį plikomis rankomis, tačiau žinojau, kas laukia, jei bent sekundei sustosim.
- Turi suprasti, jie man prigrasino, - žodžiai dabar jam menkai tegelbėjo. -  Jie sakė, kad nepamatysiu dienos šviesos, kad su manim kalėjime susidoros... Jie privertė prisiklijuoti mikrofoną. Tie gaidžiai...
Pareigūnai įbėgo į mišką, pasigirdo įspėjamieji šūviai. Robis nesuvokė, kad jam geriau buvo likti vietoje. Lai jį kaip trofėjų būtų pasilikę policininkai...
Bėgom gal kokį pusvalandį gilyn į mišką vis mėtydami pėdas, kol galop baigėsi jėgos ir suvokėm, kad mūsų nebesiveja. Sustojom kažkokioje man nežinomoje pakalnėje prie didelio akmens. Robis atšlijo į akmenį lyg į savo „BMW“. Aš tylėjau ir bandžiau atgauti jėgas po adrenalino kroso. Buvom nuo galvos iki kojų apsidraskę. Krūmų ir medžių šakos nepasigailėjo mūsų - atitvatijo už visus suknistus gyvenimo pasirinkimus. Galop atgavau kvapą, aprimo raumenų skausmas. Robis irgi atsigavo.
- Seni, mes pabėgom. Mes laisvi!
- Laisvi? - pakėliau į jį pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį. - Vadini tai „laisve“, idiote? Tu mus pakišai, šiknaskyle!!! Mūsų nuotraukos guli kiekvienos nuovados duomenų bazėje. Laiko klausimas, kad mus abu uždarys.
- Aš nenorėjau... Viskas išėjo ne taip, kaip norėjom. Jie prižadėjo, kad mus paleis, jei liudysim.
- Nenorėjai? Tu, sumautas šliuže... - apėmė neregėtas įniršis, puolu jį visa jėga pargriaudamas ant žemės.
Grumiamės ilgai ir įnirtingai - abiejų jėgos po kroso buvo apylygės.
- Sustok! Ką darai?! Baik... - Robis rėkia iš baimės ir sumišimo, iš burnos jam taškosi seilės.
Smaugiu jį stipriau nei kada esu ką nors gniaužęs pneumatinėmis replėmis.
- Dvėsk, kalės išpera...
- Nuopisa,  pabėgau kartu su tavim, dėl tavęs pats pasiaukojau, tu ožy, - Robis nė kiek ne mažiau įtūžęs už mane.
- Suknistas išdavikas! Dėjau ant tavęs... Tu man tuščia vieta. Dvėsk, kale, - įniršis palaipsniui persmelkia mūsų sveiką protą.
Robis viena ranka sugeba pasiekti striukės kišenę. Mechaniko peilio ašmenys sublizga saulėje sulįsdami man į kairiąją šlaunį. Jie per trumpi, kad sunkiai sužeistų, todėl sukelia tik didžiulį skausmą, kurį tuoj pat užgniaužia adrenalino beprotybė. Pagriebiu šalai besivoliojantį akmenį ir vožiu jam per kaktą. Paskui dar ir dar, kol Robio ranka galop atgniaužia peilį ir ramiai nuslenka ant žemės. Jo veidas sukiužta nuo smūgių. Mūsų kraujas susimaišo pamažu gerdamasis į dirvą. Po valandėlės atsikėlęs ir atsikvošėjęs atšliju į akmenį, trūkteliu už rankenos kęsdamas skausmą. Šviežio kraujo pliūpsnis nuteka blauzda. Giliai kvėpuoju, kol atslūgsta. Pamažu sąmonė sugrįžta iš tamsos. Kas man, po velnių, užėjo?! Ką aš padariau... Robi, tu kalės išpera, kodėl tu mus pastukinai? Kodėl mane pakišai, tu šūdžiau... Verkiu nusisukęs. Nežinau, kiek laiko praėjo, kol buvau ten. Mano gyvenimas staiga sugriuvo. Jis buvo vienintelis draugas. Vienintelis, kuriuo pasitikėjau. Kas, po velnių, dabar?
Iš nuplyšusios Robio rankovės pasidarau raištį, persirišu žaizdą. Mėginu eiti - šlūbčiodamas palinkstu prie Robio.
- Atleisk, bet... - braukiu ašaras. - Kodėl mane šitaip pakišai? Kodėl, brolau, kodėl... Nenorėjau tavęs žudyti. Tu pirmas išsitraukei peilį. Tu suskydai. Ko gero, apie mane niekad negalvojai kaip apie savą bičą...
Ima krapnoti. Virš galvos lėtai slenka sidabriniai debesys. Bręsta audra. Suplukęs, kruvinas ir išvargęs šlubuoju iki žemiau esančios pievos.

***
Niekuomet netikėjau, kad lietus gali nuplauti žmonių nuodėmes. Kita vertus, - ir tikrai ne jokia malda ar išpažintis bažnyčioje. Gal tik lietus, tyra ir raminanti dvasios paguoda,  kuri ateina iš aukščiau, kai mažiausiai jos tikimės.
Stoviu liūtyje, mano kūną apima ekstazė: raumenys trumpam atsipalaiduoja, apleidžia visos mintys ir lieka tik gaivi vėsa. Tą akimirką viskas tampa aišku ir suprantama. Lietuje pamatau save: visas klaidas ir nuopuolius, kurie mažomis srovelėmis čiurlena nuo pirštų nusėsdami ant žemės, kuri sugeria žmogišką prigimtį.
Sakoma, kad skaudinam tuos, kuriuos labiausiai mylim. Tikrų tikriausia tiesa ir ar gali būti kitaip? Mirkstu lietuje. Aplink tik ramus medžių ošimas ir tyras oras. Vėsūs lašeliai sueina į mažas sroveles ant nubrozdinto veido, iki mėsos nudraskytų alkūnių ir paraudonavusių džinsų: tekėdamas vanduo susimaišo su krauju. Jis pamaitina vešlią žolę, kurioje stoviu pasinėręs iki kelių. Dalelė manęs visuomet liks šioje pievoje. Dalelė manęs visuomet liks purvina, kad ir kokiose liūtyse bestovėčiau.

***
Jaučiuosi pasimetęs ir išsigandęs. Dar šįryt viskas buvo taip tobula ir atvira. Vakare demonai pagaliau ištrūko į laisvę ir suėdė mane gyvą. Tai yra atpildas už visus klaidingus pasirinkimus. Erina yra mano lietus. Tik ji vienintelė dabar gali suprasti mane. Turiu pasakyti jai, kol ne vėlu. Turiu prisipažinti, kad bijau. Savęs. Tai vienintelis likęs dalykas, kurio dar nesunaikinau. O po to - lai sudega viskas aplink. Uždengiu Robio veidą.
Išlaukiu vakaro. Policininkai, greičiausiai sugavo Lenką arba tiesiog pasidavė mūsų ieškoti. Paranojiškai dairydamasis šlubuoju miško takeliais palei upę iki miesto. Su kiekvienu žingsniu eiti darosi vis sunkiau. Nežinau, kiek kraujo parardau. Ėmė darytis silpna. Dar šiek tiek... Dar keli kilometrai ir tuoj kilsiu į gatvę prie Erinos namų. Galbūt, kai priimsiu ją, ji pagaliau priims ir mane? Galbūt nebebus tokia šalta, kaip šįryt. Gal ji priėmė mane, bet negalėjo priimti savęs? Mes galime iš čia pabėgti. Kartu. Į kokį Damaską ar Jamaiką. Reikia tik užlipti į jos tamsybių pilį ir jai tai pasakyti.
Įslenku į tamsų skersgatvį, kuriuo mane vedėsi, kai vakar ėjom pas ją į svečius. Meldžiu, būk namie... Prašau, būk namie!
Sveikąja koja nustumiu ąžuolines įėjimo duris. Dabar laukia atpildas už spoksojimą jai po sijonu - kelios dešimtys stačių įvijų laiptelių. Sukandu dantis. Tai yra išbandymas ugnimi. Lyg princas kopiu į aukštą Erinos pilį, bet... gelbsčiu ją ne nuo kokio nors pikto demono, bet nuo mūsų pačių pasirinkimų. Nežinau, kodėl čia atėjau. Ji gali mane tiesiog atstumti. Nenusipelniau gailesčio. Šiandien šaltakraujiškai nudobiau vienintelį draugą, kaip kokį gyvulį. Pats esu demonas.
Skausmas valė mane su kiekvienu laipteliu, ant kurio tik užlipdavau. Rodos, praleidau ten visą amžinybę. Išmuštas prakaito galiausiai išsidrebiu prie Erinos durų. Nenorėjau, kad tokį mane pamatytų. Paguliu dar kelias akimirkas, kol atlyžta spaudimas smilkiniuose. Šiaip ne taip susirenku save iš šipulių ir atsistoju priešais  kaukoles ir mažąjį Budą. Siekiu pasibelsti, kai durys pačios atsiveria, o iš už jų išdygsta Erina vilkėdama nėriniuotas kelnaites ir nieko daugiau.
- Atrodai kaip angelas, - išlemenu valydamasis nuo kaktos prakaitą, - ar aš jau danguje?
- Apie tave geriau patylėsiu. Ne, tu pragare. mes visi jame esame. Ko nori? Atėjai dar pasimylėt? Tai buvo vienkartinis aktas. Daugiau nesitikėk. Vakar užklupai mane silpnumo akimirką.
- Che che... Ne... - nusikosėjau. - Kaip matai, dabar nesu labai pajėgus tam. Kaip laikosi tavo šuo?
- Atidaviau vaikui parke. Man jis pabodo. Pastoviai lodavo.
- Žinai, norėjau tau pasakyt...
Tuoj užtrenks man prieš nosį duris. Jei nepasakysiu to dabar, ji išvarys mane ir gal net iškvies man mentus, tačiau Erina liko stovėti tarpduryje.
- Norėjau atsiprašyt už vakar dieną.
- Nesijaudink - niekam nesakysiu. Man patiko, kad jį ten įsikišai. Tau labai gerai nuo jo stovėjo.
- Apie ką tu? - akimirką pasimečiau. - O neee... Ne ne ne!..  Erina,  aš visai ne apie tai.
- Tai apie ką tuomet? - ji abejingai sukryžiavo rankas kilsteldama nuogas krūtis.
Pagaliau pastebi kruviną mano koją.
- Tu sužeidei. Ką pasidarei? - jai pirmąkart parūpo mano gyvenimas.
- Tai vienintelis draugas suvarė peilį man į koją. Tada jį užmušiau, kaip koks pamišėlis.
- Ir koks tai jausmas? Turbūt, turėjo skaudėt.
- Užmušti žmogų?
- Tapti pamišėliu.
Nuleidžiu galvą  - tie keli ždodžiai nušvietė viską.
- Norėjau tau pasakyti šį tą svarbaus.
- Tuomet rėžk, man darosi šalta.
- Šiandien, kai rūkėm tavo balkone... Tai yra, kai praeitą naktį paėmiau tave ant rankų, supratau, ko norėjai iš manęs. Iš tikrųjų pajutau tavo skausmą ir beprotybę, išgirdau tavo pagalbos šauksmą. dabar aš jau žinau, ką reiškia būti bepročiu. Galbūt to niekad nepripažinsi, bet tu irgi kažką pajutai praeitą naktį. Aš buvau kvailys, kad to nepasakiau iškart. Bijojau tavęs. Ir savęs... Šiandien užmušiau žmogų. Ko gero, mane greit išveš ir uždarys, bet kol tai dar neįvyko, noriu tau pasakyt, kad manęs... Manęs... - pažvelgiau Erinai į akis, kuriose pamažu kaupėsi lietus. - Manęs negąsdina tavo keistumas. Pamilau jį dar prieš mums suartėjant. Tavo kūnas ir siela yra mano išsigelbėjimas. Tą naktį tu mane išlaisvinai.
Erina ilgai stovėjo nepratardama nė žodžio. 
- Eik velniop... - ašaros riedėjo jos skruostais.
Durys su kaukolėmis užsitrenkė. Ji susmuko už jų ir tyliai pravirko.
- Dink iš čia... Tu nė velnio nesupranti apie mano pasaulį!!!
Nuleidau galvą. Vakaro tyloje klausiausi jos kūkčiojimo. Norėjau išspirti tas duris ir paimti ją ant rankų, kaip paėmiau praeitą naktį.
Kruvina ranka paliečiau mažąjį Budą:
- Norėjau šiandien tau pasakyt, kad tave myliu, kad ir kokia beprotė būtum pasaulio akivaizdoje. Mes abu esam bepročiai. Vienas kitą įsimylėję bepročiai. Niekad tavęs nepamiršiu - privertei mane iš tikrųjų gyventi. O dabar sudieu...
Ėmiau pamažu lipti žemyn praradęs viską, į ką sudėjau paskutinę viltį neišprotėti. Akimirkos ilgumas iškreipė laiko tėkmę.
- Ar tikrai šiandien nužudei savo draugą?.. - po milijardo metų pro durų plyšį vėl išvydau Eriną.
- Taip, tai buvo mano draugas. Jis išdavė mane. Mes grūmėmės, aš įniršau ir jį užmušiau akmeniu. Jis buvo niekšas, bet to nenusipelnė. Tuomet mane buvo apėmusi tikrų tikriausia juoda beprotybė.
- Kaip Kainą?
- Taip, kaip Kainą, - liūdnai šypteliu tamsai.
Erina peržengia savo Budos saugomų durų slenkstį. Lėtai atsliūkina ir atsisėda šalia ant laiptelių stebėdama mane lyg vaikas, lyg būtų išvydusi kažką pirmą kartą savo gyvenime. Ji pamatė žmogų, pasirinkusį pragarą vardan jos.
- Dabar tu žinai, kas yra beprotybė, - ištiesia rankas ir atsargiai pasisodina šalia savęs pavargusį beprotį.
- Taip, dabar žinau, kas yra beprotybė. Taip ir nepasakiau tau tikrojo vardo...
- Nustebink mane, - ašaros toliau srūva jos blyškiais skruostais.
- Mano vardas - Danielis.
- Kaip puolęs angelas?
- Taip, kaip puolęs angelas.
Ji šiltai mane apkabina patyliukais sušnabždėdama:
- Dabar mes abu žinom, ką tai reiškia, Danieli.
Laiptinės prieblandoje Erina nubraukia sudrėkusius plaukus man nuo veido ir karštai pabučiuoja.