Eil. pakuždėti sau (LXI)

Į tylėjimą tyliai įėjęs
Netylus sugrįžtu atgalios —–
Sėja sausis į žiemą
Dar vienus metelius.

O viduržiemi aukštas,
Po sušalusių paukščių sparnais,
Įšalu lieka senatvė.
Ne kiekvienas mane
Kaip ir ją besupras,
Net — antai! — skrenda varnas
Ir krankdamas bara,
Kad su ja kaip į karą
Išeinu, pasispyręs lazda. 

Dievas irgi jam negaili senti,
Bet nemoka senasis užšalti.

Tai sakykit, kaip linksmas nebūsi?
Pats iš rankų Vandenio ąsotį
Vėl it akį pripiltą imu,
Užimtos rankos žegnotis,
Virpa žodis, gyvybės truputis,
Ir pro įšalą vyturį kelia
Į pavasario sėją,
Į sėją savęsp.

O — antai! — be lazdos,
Bet vis tiek kaip į karą,
Skrenda varnas
Ir krankdamas bara...