Juodulio properšoje žiopčioja lapai — dantimis griežia aptirpęs sniegas slidžiame kelio paviršiuje. Neklausinėki manęs, kas juo eina, išeina, prisikelia paklausti: - Kas ten aukštai? Nutūpk, juodas strazde, nutūpk ant mano vynvyčio — gal dar liko rudenio kekėse uogų...
Vėjo šokis išgairino veidą, įlindo į smegenis — sunku išsivaduoti — pilkas akmuo slegia pečius kas šiandieną negrįžo: - Paliko? Nutūpk, juodas strazde, nutūpk ir išleski mane.
Mano juoduliui - ne eilėraščiui - plunksnos reikia duonos trupiniams ant stalo surinkti.
LR radijo fonduose yra pavyzdys, kaip skaitomos strazdo giesmės iš devynioliktojo amžiaus. Nesvarbu, kad strazdas čia juodasis, visgi strazdas. Iškart imsiu ir palyginsiu abu paukščius.
Natūraliam ano strazdo giedojimui, šis niekaip negali prilygti. Kalba čia nėra laisva, bet dirbtina. Klausimai panašiai naivūs tiek ano strazdelio, tiek šio, bet tas ankstesnysis bent klausinėja į temą. Šis ne į temą, o ir klausimai nei dainai, nei poezijai nėra tinkami.
Juodumas, beje vėliau kažkodėl tampantis ir pilkumu, kartojamas ištisai, pati atmosfera neperteikiama niekaip.
Keletas juodųjų perlų.
Vėjo šokis išgairino veidą, įlindo į smegenis — sunku išsivaduoti — matau kaip autorius atsidaręs kiaušą prašo vėją palikti jo smegenis.
Neklausinėki manęs, kas juo eina, išeina, prisikelia paklausti: – ar tokio banalumo tekstui kalbėti prisikėlimo temomis. Geriau būtų pasikelia, pakyla ar kitaip. Prisikėlimą kol kas palik ramybėje.
Pabaiga eiliuko yra labai taikli. Trupinius reikia surinkti arba palikti ramybėje, matant kad poetiška duona yra per stiprus maistas. Kaip ir neradau čia poezijos. Visa tai skaityta ir kur kas vertesniuose dėmesio tekstuose.
Tarp saldžiai baltų šventinių pusnų tie juoduliai visai vietoje buvo. Išsireiškimai įtaigūs, nuotaika perteikta. Strazdo pasirinkimas taip pat įdomus - juodas, bet vis tik giesmininkas. 4+