žiema tai samdomas žudikas

lengvas klaidžiojantis kino teatro sargo žibintuvėlis
apšviečia afišas, skelbiančias
SAMDOMOJO ŽUDIKO premjerą.

mėgstu apsimesti, jog turiu skonį kinui, todėl
baiminuosi, kad galiu sutikti pažįstamus ir
eidamas murmu pasiteisinimus:
„atėjau, išsikirpęs nemokamą bilietą iš rytinio laikraščio.
man tiesiog nusibodo kas vakarą vaikščioti į alinę.
norėjau kažko naujo... kažko nepatirto... suprantate... „

bet aidinti salė apytuštė.

ant kilimo šlapi lapai nuo fabrikų darbininkų batų.
lietaus vanduo, varvantis nuo suskleistų skėčių.
mergaitė, rišanti šlapią pudelį prie kėdės.
vystanti gėlių puokštė vienišo vaikino rankose.
žiema neaplenkė ir kino teatro tamsos.

išeidamas linkteliu apkūniai juodaodei valytojai.
lauke drėgnas vėjas nuo jūros
atneša švelnų ir netikrovišką
skausmą kauluose
kaip peilio dūrį į nugarą
užtikrinantį imunitetą
vienai mirčiai iš galimų.