klimbingupthewallsSeptintasis mėnuo buvo skirtas pradedančiojo žurnalisto praktikai. Vasaros karščiai, tvanku. Dulkės. Lipnios, lyg liepų syvai, nutaškę šaligatvius, mintys, o pati įkyriausia jų – apie ką šį kartą parašyti?
Įprastai laikraščiuose pastaruoju metu tik nuviliančios ir gėdą darančios kolegų rašliavos, kuriose puikybė, „žvaigždės“, paskalos, skandalai. Taip, R. supranta, kad to iš jų reikalauja redaktoriai, o iš pastarųjų akcininkai, marketingo skyrius ir kiti tuščiaviduriai žmonės, nes toks girdi yra medijos pasaulis ir kitaip neišliksi, bet vis tiek labai koktu.
Ne, šį kartą jis pasielgs kitaip. Dabar dar turi laisvių ir šiek tiek daugiau teisių, nes yra tik praktikantas. Gali maištaut, o neturėdamas patirties, viską užglaistyti po naivumu ar nežinojimu. Tai reiškia, kad šį kartą R. parašys tik apie tai, kas iš tiesų rūpi. „Hm, o tai yra? “
Jis mieguistai apsidairė ir rado save stovintį priešais Tauro kalną, šalia pastato Aukų gatvėje. „Aukų penki... Kažkur matytas adresas. Gal praeitame gyvenime, heh?“ – šyptelėjo ir pakėlė akis į viršų. „Ak taip, gargulijos ir viską stebinčios kameros...“ – miglotai prisiminė vieną kadaise skaitytą abejotinos vertės kūrinį. Tiesa, tą kartą jam įstrigo ne tiek pradedančiosios darbas, kiek būtent šios balkoną puošiančios detalės. Dabar jau viskas aišku. Žinoma, kad ne apie jas bus straipsnis, bet atsakymas surastas – reikia rašyti apie tai, ko kiti nepastebi. Apie praeitį. Rasti kokią nors užmirštą įdomią istoriją, paslaptį ir iškelti ją į dienos šviesą, kad būtų lyg kontrastas tai kasdieninei banalybei, vis labiau suleidžiančiai nagus į didmiesčių visuomenę.“
***
– Kopėč, ar esi? – klavišais kreipėsi į dvimatę, kurios neva niekas nematę.
– :)
– Klausyk, pameni tas gargulijas, apie kurias kažkada rašei? Man reiktų panašiai įdomių objektų straipsniui, supranti? – ir iš karto suabejojo, kaip ji gali nurodyti, ką nors, kai neiškelia kojos iš interneto erdvės?
– Na yra toks Miegantis Liūtas, visų primirštas. Žinai, dešinėje Čiurlionio gatvės gale, kapinėse... – ir mestelėjo kaip visada persistengdama dar ir žemėlapio nuorodą su raudonai švytinčia vėliavėle.
– Aš moku naudotis žemėlapiais, nepersistenk, Klimb, bet dėkui, būtų gerai dar kiek ir daugiau detalių. Tu rašyk, jeigu ką žinosi, o aš einu jį aplankyti, iki.
Iš karto po to pakeitė būseną į „Pasišalinęs“ tuo patvirtindamas dvimatei, kad jau išeinąs, o iš tiesų toliau naršė internetą ir dėliojo straipsnio apmatus. Kuo daugiau ieškojo, tuo daugiau detalių pradedant parko istorija, baigiant sovietinėmis karuselėmis rado, o galiausiai paaiškėjo, kad ten netgi filmuoti tais laikais garsūs „Elekroniko nuotykiai“. Tiesa tik porą epizodų, bet vis tiek skaitytojams turėtų būti įdomu.
Po kelių valandų darbo, saulei leidžiantis galutinai apsisprendė, kad negalima baigti straipsnio, neaplankius aprašomojo objekto. Be to, jeigu laiku pasirodys troleibusas, vežantis link miesto centro, tai yra tikimybė, kad ir viena kita nuotrauka straipsnio iliustracijoms pavyks.
***
Kaip visuomet vasaros vakarais tuščia Čiurlionio gatvė gličiais medžių žiedlapiais lipo prie padų. Pro šalį pravažiavo keli dviratininkai, šen bei ten vaikštinėjo pensininkai su vaikais ir šuniukais.
„Ech, taip dabar norėtųsi būti kuo toliau nuo didmiesčio triukšmo, nuo įkaitusio asfalto smarvės.., jeigu ne šita praktika, jis būtų savo gimtame miestelyje ir kur kas mieliau rašytų apie jo istoriją bei dėmesio vertus objektus.“
Geležiniai vartai dešinėje buvo plačiai atverti, o šalia jų stūksojo informacinė lenta su paaiškinimais kas kurioj kapinių vietoj palaidota ir kas šias kapines prižiūri. Taupydamas laiką jis tiesiog padarė keletą kadrų fotoaparatu ir nužingsniavo į parko gilumą. Ši Vingio parko dalis dabar nei už ką nepriminė kadaise buvusių didikų medžioklės plotų, bet dar labiau nepanašėjo ir į čia buvusį vaikų parką su sūpynėmis ir karuselėmis, apžvalgų aikštelėmis, cukrine vata, gazuoto vandens aparatais ir „Na palauk“ personažų persirengėliais, su kuriais dažnas to meto mažylis turėdavęs nuotrauką.
Dabar čia vyravo nežemiška ramybė ir tyla. Tarsi visas miesto šurmulys pasiliko anapus tvoros. Ir tik keli bėgikai, dviratininkai bei šunis vedžiojantys personažai, priminė, kad realybė neišnyko ir jokia teleportacija neįvyko. Dėl pastarosios minties pats iš savęs pasijuokė. Gal ne tiek iš savęs, kiek iš visų tų, kurie visuose fantastikos kūriniuose tiesiog jaučia pareigą įterpti šį banalų kelionės būdą, ypač išpopuliarėjusį įvairiuose vaidmenų žaidimuose internete, o tada lyg užkratas persimetusį ir į jo prižiūrimos svetainės pradedančiųjų kūrinius.
Miegantis liūtas miegojo. Kaip gali būti kitaip? Nuo pastarojo apsilankymo žiemą, dabar jis atrodė kiek prasčiau, snukutį apaugo samanų kuokšteliai, kuriuos išlupus likdavo randą primenančios duobutės. Tokiomis ir gilesnėmis duobutėmis buvo nusėtas visas liūto kūnas. Bet labiausiai jį bjaurojo senieji pjūviai, taip lyg ir nebandyti sutvarkyti. Liūtas priminė atsainiai mažo vaiko surinktą lego kaladėlių kūrinį. Taip, dabar R. žino, kad tos atskiros dalys buvo užkastos po žeme ir tik po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo tvarkant kapines surastos, bet gal būtų buvę galima labiau pasistengti? Nors kitą vertus kiekvienam padarui savo likimas. Kaži, ar glaistyti istorijos pėdsakus verta. Gal kaip tik gerai, kad yra kaip yra ir būtent toks liūtas primena, kaip buvome pasielgę, jeigu ne mes tiesiogiai, tai visgi mūsų šalyje gyvenę žmonės. Gyva istorijos pamoka. Tik kodėl to nesuprato vaikų parko statytojai, ciniškai ant priešų kaulų įrengę amžino džiaugsmo karuseles.
Padaręs kelias nuotraukas, apėjęs visas kapinaites, grįžo prie skulptūros, prisėdo už pusapvalės aikštelės, juosiančios liūto miegą lanku, ribos ir atsirėmė į pušį. Medžių pavėsis ir žaluma gaivino ir ramino, ošimas ir kaitra migdė. Mintyse dar kartą ir dar kartą skaitė savo juodraštį, paliktą kompiuteryje, tarsi redagavo ir gailėjosi nepasiėmęs nieko, kur galėtų užsirašyti kirbančius klausimus.
Medžių viršūnės čiulbėjo paukščiais, virš jų plaukė balti debesys, aplink dūzgė kamanės, nukrito pušies kankorėžis. Miega liūtas. Miega kariai. Mieg...
***
Staiga pabudo išpiltas šalto prakaito. Dar kartą pasitrynė akis, bet tebebuvo tamsu. „Kur aš, kas aš, kodėl? “ – karštligiškai riedėjo vienas po kito klausimai ir galvoje beprotiškai spengė. Tada kelis kartus giliau įkvėpė, pabandė kiek įmanoma nusiraminti ir rankomis ėmė tyrinėti aplinką. Jis sėdi atsirėmęs į medį. Šalia fotoaparatas. Kairėje – pušies kankorėžis. Aplink samanos. Priešais keli žiburiai. Ten eiti negalima, ten skardis ir upė. „Ak taip, jis vis dar kapinėse. Die, kaip banalu. Dabar be abejo pajus kokią šaltą vaiduoklio ranką ir taip toliau.“ – ėmė kvatotis iš savęs, bet čia pat nustėro. Priešais esančioje aikštelėje jam niekas nebeužstojo šviesų. Nebuvo jokio skulptūros silueto. Liūto nelikę nei ženklo. Atsargiai priėjo arčiau ir pamatė, kad klydo – ženklų, kad skulptūros būta yra, likę aplink esantys akmens luitai su vokiškais užrašais, bet kur gi pats kapinių sargas?
„Negi kas galėjo būtent šią naktį, miegant šalia žurnalistui, imti ir iškrėsti tokią išdaigą? Susirinkti supjaustytą liūtą dalimis ir išsivežti į savo privatų po devyniais užraktais paslėptą parką? Bet čia be rimtos technikos niekaip nebūtų įmanoma to padaryti. Gal jis nemiegojo? Gal jam kas trinktelėjo gerai per pakaušį, kad nepabustų, o tuomet ir atliko visą juodą darbą? Skambinti policijai? Gal kapines prižiūrinčiai Vokietijos karių draugija „Roter Adler“. Bet kas patikės tokiais kliedesiais? “
Netikėtai, jo dėmesį patraukė kapinių teritorijoje įsižiebęs laužas. Kiek padvejojęs pats sau turėjo pripažinti, kad tai ne laužas, nes pastarasis judėti negalėtų.
Visas pašiurpęs, kiek įmanoma slapstydamasis už medžių ir antkapių (mintyse dėl visa ko atsiprašydamas palaidotų), prisėlino arčiau ir pamatė, kad tarp antkapių ramiai vaikštinėja jau pažįstamas liūtas, o tarp šonkaulių, tiksliau visų sudūrimų, šviečia kažkas lyg liepsna, lyg šviesa. Tai jis ir buvo palaikęs laužu.
Bet keisčiausia buvo ant liūto nugaros stipriai į jo karčius įsikibusi mieganti mergaitė.
