Pasaulis nebūtų apsivertęs, jeigu būtų įdėta ir pačiam konkurse, o ne paraštėse. Kanečio "Apakime" yra tokia scena, kai namų šeimininkė nori surašyti visas namuose esančias knygas (kad nedingtų ir nepavogtų), ir iš taupumo nukerpa laikraščių paraštes, ant kurių surašo, po to jas susiuva į šūsnis ir nešiojasi pasikišus po sijonais (vėlgi, kad nedingtų ir nepavogtų).
O pats apsakymas priminė Sojuzmultfilmo multiplikacinį filmuką apie karuselės liūtą, apsnigusį, apleistą, kurį mergaitė parsivedė namo, nuprausė, sušukavo ir po to ant jo maloniai pasijodinėjo. Filmuko pavadinimo niekaip nepamenu, bet istorija užkabino jame skambėjusią dainelę "Nie takoj už ja sverepyj, i nie tak i nie tak uže ja zol, ėto prosto sluch nieliepyj, ty never jemu družok, ty never, ty never jemu družok". Ta nostalgiška apgriuvusio liūto nuotaika yra geroji apsakymo pusė. Įvadai su žurnalistinės laisvės ambicijomis ir elektroniniu autosusirašinėjimu atrodo nederantys, lyg atsitiktinai sumesti.