begemotas_Mėnulis Vėžio ženkle, vandeny atsispindi tarsi ant šono apvirtusi valtis. Stabteliu prie ežero įlankos, prisišliejusios šalia kalvos, išvagotos kregždžių urvelių. Vandens paviršių raižo šokantis čiuožikas. Palinkstu, vėsa užsupa, kužda vos girdimas čiurlenimas, griaužiantis pakrantės molį. Saldus ajerų aromatas kutena gomurį. Iš apžėlusios pievos nuskinu varnalėšos lapą, susuku į trikampį piltuvėlį, pasemiu drungno vandens, atspindinčio pilkšvą dangų. Žvilgsniu seku čiuožiką. Sulaukiu, kol neatsargiai priartėja prie kranto. Ištiesiu ranką ir sugniaužiu saujoj. Išsigandusį padarą įleidžiu į žalią taurę.
Nepermatomi rūko sluoksniai, plieniniais kardais pinasi lenktom juostom, talžo liaunus švendrių guotus, užgula vandenį ramybe.
‒ Dabar į namus, ‒ sakau vabalui išsprogusiomis akimis.
Jis nesupranta, bet nuo garso pradeda sukti ratus įkalinusio narvo pakraščiu. Juda plonom kojom atsispirdamas į vandenį, panašus į nuo drėgmės pajuodusį šiaudą...
Kelias link namų per rugių lauką. Siauram take vis įsipainioju į skraidančius voratinklius, gulančius minkštais gniutulais ant veido. Mano plaukuose džiūva pernykštės akmenėjančios uogos, byra po kojom. Įsiskverbia užsimiršimas, pakvimpa dar nesapnuoti vakaro šešėliai, vaiposi pažadais. Stebi vogčiomis mano liesą kūną, pasvirusį nuo vėjo įsirėmusio į nugarą. Linguoju lauku prisidengusi juodu rūbu. Baltas kalkakmenio veidas neapčiuopiama gija primena ilgesį laikui, kai rūdijantis kraujas, praradęs kryptį, sustos.
Mano urvelis šiaurinėje kalno pusėje slepiasi po dygiais akacijų sąžalynais. Lenkiuosi pro nusvirusias šakas, kibiais pirštais šukuojančias plaukus. Įlendu į vidų. Prietema ir drėgmė apkabina, glosto veidą, rankas, įkvepiu pasiilgto oro. Į stovintį stalo viduryje dubenį iš žalio varnalėšos lapo supilu vandenį su snaudžiančiu čiuožiku. Pro angos plyšį priskinu sudžiuvusių akacijų ankščių, išgliaudau ir suberiu juodas sėklas. Žalsvas, nebylus vanduo skalauja glotnius indo kraštus. Čiuožikas panarinęs galvą žvelgia dugną.
Per apvalią kiaurymę su gelstančiu dangumi įslenka grėsmingai augantis, bebalsis ir aklas mėnulio kūnas.
„Aplenks negandos, ne tokios kvailos, kaip šlykščios, sekusios karštais pėdsakais“ ‒ šnabždėdavau kartu su moterimis einančiomis aplink kalvą. Nenuilstanti virtinė, nenutraukiamu ūžesiu, užgulusiu ausis, apsukusi ratą nuvilnydavo į javų lauką.
Pjautuvų garsas, statomų gubų čežėjimas ir kuliamų grūdų dulkės užpildavo slėnį. Javų stiebeliai paliesti sudiržusių pirštų imdavo traškėti. Moterys suguldydavo juos ant ištiestų drobių, išrinkusios gražiausius, karpydavo ir verdavo ant siūlų. Rankose tarsi iš niekur atsirasdavo grakštūs, blizgantys geltoniu, narveliai. Moterys, nerangiai linguodamos į šalis, aštrių ražienų sudraskytais padais, pajudėdavo link ežero. Užutėkyje paleisdavo šiaudinius narvelius, pagarbiai viena kitai nusilenkdavo. Apėjusios juoduojančias ražienas, užsiversdavo ant kuprų nešulius, pilnus grūdų, grįždavo į savo urvelius, kad numirtų ir pavasarį vėl atgimtų.
Jau keleri metai, kai praėjus dvidešimt devyniom dienom po vasaros lygiadienio ir mėnuliui patekėjus Vėžio ženkle, gentį užpuola neganda. Per vieną dieną liūtis supūdo javus su aukso spalvos šiaudeliais. Mirtis mus aplenkė. Pamiršusios ramybės prisilietimus užsispyrusiai renkam iš dirvos akmenis, raunam usnis. Kai ruduo pradeda draskyti akacijų šakas, pasitraukiam į urvelius, kad pavasarį išlįstume su vis sunkesnėmis kupromis.
Pilnatis taško sidabro dulkes, apšviečia urvo kertę. Godžiai geria tamsą, nepalikdama nei plyšelio, kad galėčiau pasislėpti. Naktis rangosi slidžiu unguriu, įsirausia į dumblą ir stebi, kaip ryški šviesa skverbiasi į mano vyzdžius, augina ant galinės sienos grėsmingą čiuožiko šešėlį.
Išalkusiu žvilgsniu draskau žvaigždes į visatos dulkes. Tankus kvėpavimas persipina su šniokštimu. Nervingi pirštai čiupinėja delną. Spragteliu pirštu į dubens šoną, vanduo suvirpa, indas sugaudžia. Čiuožikas apvaliom akim pažvelgia į dylantį mėnulį:
‒ Nuramins vandens ilgesys ir paguos.
‒ Tu kartoji mano žodžius, ‒ sušnabždu ir paimu nuo stalo plieninę geležtę.
Neabejodama atriekiu mėnulio šoną. Dilgčiojančiais pirštais laužiu per pusę mėnulio riekę ir ištiesiu vabalui:
‒ Valgyk, tai iliuzija.
Jis apkabina nuolaužą, suleidžia dantis į šviesą skleidžiančią uolieną. Čiuožikas godžiai kramto vėstantį maistą. Indo dugne spinduliuojantys trupiniai ir virsta anglimi. Mėnuo vis labiau dyla nuo mano prisilietimų, vos įžiūrima riekė, išblukusį kūną įsupa į praplaukiantį debesį.
Aušta dvidešimt devintoji diena. Debesys, aptaškyti alyvinėmis dėmėmis, praplyšta negailestinga liūtimi. Vėjai guldo javus, mirko vandenyje varpas.
Pagriebiu dubenį su nustėrusiu vabalu ir išeinu iš urvo. Kalno papėdėje mus pasitinka moterys šlapiais varvančiais plaukais, tarsi avys, piktų šunų suvarytos į aptvarą, šliejasi viena prie kitos. Išvydę molinį indą mano rankose jos sujuda, suošia pratisu atodūsiu.
Pažliugusiu taku per javų lauką einu link ežero. Moterys seka iš paskos, klupdamos ir keldamos, nematydamos kelio prieš save, jos regi tik mano kuprą. Nuo įbestų žvilgsnių stingsta raumenys ir dilgčioja mentikaulius, sukaustytos mintys galvoje dunksi, tarsi kas kaltų vinį į smilkinį.
Priartėju prie įlankos kranto. Patvinęs, išsiliejęs į laukus ežeras suklūsta. Mane apgaubia nuo dugno pakeltas aitrus dumblo kvapas, sumišęs su nuskendusio dangaus atspindžiu. Nužvelgiu pakrantės bangų stumdomas ajerų šaknis, verpetais sudraskytus švendrių lapus ir pritvinkusias nuodingų sėklų lūgnių galvas.
Nurimęs ežeras skalauja mano kojas, gličiu sužydėjusiu vandeniu. Už nugaros susispietusios tyli moterys. Jų veiduose sustingusios raukšlės gaubia akis ir lūpas. Vėjo išdraikyti plaukai, praradę žvilgesį, balsta.
Dubenyje vandenį raižo čiuožikas. Jis sliuogia atsispindinčiu mano veidu, perrėžia kaktą, sudrumsčia akių baltymus, įdreskia į skruostikaulį. Paverčiu dubenį. Lėta srovė apgaubia jo kūną, įsilieja į ežero gelmę.
Pakilęs vėjas debesis nusineša už kalvos. Danguje įsižiebia žvaigždės. Iš ežero pakilęs jaunas mėnulis krūpteli išvydęs mane ir atsuka juodąją pusę. Nuskaidrėjęs vanduo glosto čiuožiko kūną, gulintį ant lūgnės lapo.
‒ Nuskendo.
‒ Jis vandens blusa.
Kalba tarpusavyje moterys. Nusisuka ir eina į kalvos urvus. Aš nuseku iš paskos.
