Vieną dieną supratau, kad nors ir esu „femina“, apie feminizmą nieko tikro nežinau. Pasisekė, kad nors feminisčių aplinkui netrūksta. Nutariau imtis reikalo iš esmės, ir apklausti keletą pažįstamų, kas čia ir kaip.
Štai viena, neseniai išsiskyrus feminizmo žinovė, save vadino feministe, visus vyrus – kuiliais, o visas moteris be vyrų, kažkodėl vadino vargšiukėmis, bet, kaip parodė tolimesni įvykiai, tos su vyrais irgi buvo vargšiukės. Vis dar painiojuosi terminijoj, todėl bandysiu perpasakoti „vargšiukizmo“ esmę, jau minėtosios feministės žodžiais: ji šventė savaitgalį sodyboje, kur tos vargšiukės moterys taip stengėsi, o tie gyvuliai tik savim rūpinosi ir visai nė nesistengė krūtimi kūdikių maitinti. Tiesa buvo pora, kur viskas atrodė gerai, nu nors plyšk, nėr prie ko prikibti. Tai mano pažįstamoji feministė, palaukė, kol laimingoji ponia nuėjo miegoti, o rūpestingasis ponas išgėrė dar puslitrį ir tada drąsiu žingsniu ir išraiškingu žvilgsniu pasivedė pastarąjį šonan į krūmus, tolimesniam, nuodugniam vyriškojo kuiliškumo tyrimui. Tyrimu liko labai patenkinta ir pergalingai konstatavo, kad laimingoji ponia yra tikra vargšiukė, o jos vyras tikras kuilys, nors ir mikliai apsimetinėja. Aš aišku už feminizmą, bet vis tiek nesinorėtų, kad mano diedulį, kas krūmuose tirtų, jei jau taip labai reikia, ir be to į feministes niekaip, tai galgi aš pati galėčiau raštiškai jo kuiliškumą patvirtinti ir savo „vargšiukizmą“ paliudyti?
Kitą pamokančią istoriją apturėjau darniame bibliotekininkių kolektyve, kai smagiai starką su ramunėlių arbata, po sunkios dienos, gerdamos moteriškės džiūgavo ir darniai skandavo, kad prezidentė „pagaliau moteris“, va „seniai va reikėjo“, va „dabar tai jau bus“ ir t. t. aš irgi prie starkutės prisiderinau, ėmiau gryną, nes ramunėlių nemėgstu, ir taip man ant širdies buvo ramu, dėl to „kad bus“, ir „ko reikėjo“ ir „kad pagaliau moteris“... Moterys bibliotekoje pažangios, terminijos nepainioja ir per dvidešimt pirmąjį amžių žengia ginkluotos feminizmo teorija ir praktika – su Žorž Sand tomeliu po pažasčiai ir Dalios vardu lūpose.
Po kiek laiko, užlėkus į biblioteką gražinti „Nekviestos meilės“ antrosios dalies, vėl papuoliau į ramunėlių aromato oazę. Ir gerai, kad papuoliau, nes dėl nepatyrimo vis nesupratau ar tai „kas bus“ jau „yra“? ir ar „tai“ tikrai „tai ko reikėjo“.
Šį kart nuotaikos buvo slogios, o prezidentinės aktualijos nieko nebejaudino. Bibliotekoje pasikeitė valdžia. Viename kampe gyvai vyko aptarimas, kad „naująją“ įkišo įtakingas giminaitis, o ji paprasčiausia višta perekšlė, visą gyvenimą virtuvėje pratupėjus ir vaikams užpakalius šluočius, kokia ten iš jos valdžia, grynas vargas. Kitos taip pat užtikrintai dalinosi informacija, kad „naujoji“, tai užkietėjusi senmergė, žinia, nuspaustais smegenimis ir pakrikusiais nervais, jai būdinga persekiojimo manija, isterijos priepuoliai, sadistinis mėgavimasis pavaldinių kančiomis ir visur lydinti kačių šlapimo smarvė. Nepaisant prieštaringų žvalgybos duomenų apie „naująją“, kolektyvas visgi buvo vieningas žinojime, kokios valdžios reikėjo bibliotekai. Moterys sutarė, jau senų senovėje reikėjo griežtos ir teisingos vyriškos rankos, va būtų vadovas vyras, pasibaigtų begalinės intrigos ir smulkios, išskirtinai moteriškos, niekšybės, o pačios darbuotojos, romios lyg avelės bibliotekos lankose straksėtų, visus darbus atliktų laiku ir puikiai, melodingai bliaudamos ir varpeliais skimbčiodamos. Taip biblioteką gali išgelbėti tik prigimtinis vyriškas talentas valdžiai; na ką čia slėpti, ne vieną biblioteką – visas Lietuvos bibliotekas.
Dar feministės labai myli Lietuvą. Tą patyriau rugsėjo pirmosios minėjimo įkarštyje. Nesusipratę moteriškės vaikus tiesiog augina, o feministės augina Lietuvai. Taip ir sako, kaip sunku vaikus auginti, Lietuva nepadeda, ir jų vargų nesupranta, nekalbant, kad jų neįvertina ir nieko joms už tai neduoda, o jei ką ir duoda, tai apie tai nė kalbėt neverta, tiktai susierzinsi ir viskas. O dar ir feministę ištinkančias negandos, siekiant tuos vaikus pradėti... Visos nusprendė, kad Lietuva turėtų susimokėti už kiekvieną pastangą, gerinti demografinę situaciją, nepriklausomai nuo rezultato. Tiesa čia nuomonės pasidalino, kai kurios feministės norėjo būtinai piniginio atlygio, kitos būtų sutikę ir su puslitriu. Feministės, kurios norėjo pinigų, tas kur sutiko su puslitriu išvadino nefeministėmis ir nustojo su jomis sveikintis.
Viena susipratus feministė, žinių dienos tematikai palaikyti, pareiškė, kad ji mokslus kremta, smegenis džiovina, viską vardan Lietuvos, o Tėvynė atkišo apgailėtiną stipendiją ir viskas, piktinosi, kas jai iš tų mokslų, jei Lietuva už juos pinigų neduoda. Čia man jau nejauku pasidarė, kadangi tarp visų buvau vienintelė, ir neišlaikoma ir pašalpomis ir stipendijomis neremiama, tai akivaizdu, kad vienintelė tą nesusipratusią Lietuvą ir atstovauju. Piniginę rankinuke už išplyšusio pamušalo paslėpiau ir atatupsta sprukau, kol nesuskubo pareikalauti mokėt, už Lietuvos, tai reiškia, ir mano, skolas. Ne dėl to, kad aš prieš feminizmą, tik iki algos dar savaitė, tai menkai teturėjau, vis tiek visų skolų sumokėjus nebūčiau.
Šį vakar būsiu išnaudota. Ir ne dėl to, kad, vakarui nupirkau vyno, kad ruošiuosi nuo ausų iki pat pedikiūro, kad vakare pakeisiu patalynę į naują gurgždančią ir kvepiančią, ir jau jokiu būdu negalvokit, kad aš to noriu. Viskas įvyks dėl to, kad esu moteris, ir nelengva mums moterims patriarchalinio pasaulio prietarų prieblandoje . Mes feministės tą gerai suprantam.