Susidūriau su problema: nebesugalvoju pavadinimo

1. Kaip viskas prasidėjo
2. Kas buvo paskui
3. Kaip viskas vyko toliau
4. Toliau
5. Toliau toliau
6. Dar toliau
7. O dar toliau buvo štai kas

Mes ilgai važiavome ir Rikis neleido man prisėsti prie vairo nė valandėlei, tad tekdavo daug kartų sustoti – tai jam reikėjo atsigert, tai nusimyžt, tai kojas pramankštinti.
Neskaitant nesibaigiančio kratymosi kelyje, kuris man jau įsiėdė iki gyvo kaulo, mūsų nuotaika buvo labai pakili. Nors visos pakelės užeigos, į kurias užsukdavome pavalgyti, būdavo tuštut tuštutėlės, ir nė vienoje degalinėje, kurioje sustojome degalų, nebuvo nė gyvos dvasios, o kelios jau netgi nebeveikė, – mūsų neapleido viltis, jog Nebraskoje, kažkur netoli Linkolno, taigi beveik visai vakaruose, mažame Šiaurinės Trojos miestelyje mūsų laukė žmonės – tikri, kvėpuojantys žmonės. Kurie buvo sukrėsti to, kas įvyko, taip pat kaip ir mes. Kurie neturėjo atsakymų į pagrindinius klausimus, tačiau galbūt žinojo daugiau, nei mes. Rikis neužsičiaupdamas kalbėjo apie gerus dalykus iš praeities, ir nei man buvo liūdna jo klausytis, nei jam skaudu apie tai kalbėti. Aš rijau Edžio ritaliną – taip, jo tašė buvo vienas iš mūsų „asmeninių“ daiktų, kuriuos tąsėmės kartu nuo pat išvažiavimo iš „Žebenkšties“ motelio. Edis turėjo ten prisikrovęs tiek visokiausių vaistų, jog man darėsi gera vien pažiūrėjus į tašės vidų. Išgėrus tris keturias tabletes ritalino mane apimdavo neregėtos energijos antplūdis, rodos, būčiau galėjęs išlipti iš Rikio kadilako, ir visą kelią bėgti šalia jo. Rikis irgi šiek tiek nusileido savo griežtam nusistatymui prieš narkotikų vartojimą, kai aš pabrėžiau, jog ritalinas nėra narkotikas, o tik su receptu išrašomas stimuliuojantis vaistas, o be to, priminiau jam, už ką būtent jį persekiojo berniukai su ginklais. Rikis buvo narkotikų dyleris, ir kas jau kas, o jis galėjo išgerti vieną kitą tabletę ritalino nuotaikai praskaidrinti.
– Ar žinai kiek daug žmonių man tai jau sakė? – tarė jis, kai pirmą kartą pasiūliau užkrimsti energijos užtaiso. – Ar žinai, kaip sunku man buvo išsilaikyti švariam? Dileris, kuris nevartoja pats, yra pakankamai retas reiškinys, ir tokius sutiksi tik palypėjęs laipteliais gerokai aukščiau, nei veisiasi paprasti gatviniai prietrankos.
– Dabar tai jau nebeturi prasmės, – atrėžiau aš. – Te vieną.
Jis paėmė, aš padaviau butelį alaus užsigerti.
– Nereikia, – papurtė galvą Rikis. – Ištirps taip.
Tai mane prajuokino, iš kitos pusės buvo visai neblogai – Rikis pagaliau užsičiaupė ir aš galėjau pasiklausyti muzikos. Lū Rydas dainavo apie tai, kaip gražiai aušta sekmadienio rytas ir aš visu balsu jam pritariau, nors nebuvau visai tikras, kada sekmadienis išauš mums. Rikis vairavo, laikydamas ritaliną po liežuviu.
Mes turėjome sukarti gerą kelio gabalą ir mane gąsdino tas didžiulis atstumas, o labiausiai mintis, kad mes nieko nesutiksime pakeliui.
Paklausiau Rikio, kur jis ketino traukti iš „Žebenkšties“ motelio, prieš ištinkant visam tam siaubui. Anksčiau apie tai kalbėti atrodė negerai – miegančių šunų geriau nejudinti. Dabar, tačiau, galėjome malti liežuvių nesustodami apie visiškai viską, kas tik šaudavo į galvą.
– Nežinau, – atsakė jis.
– Kaip tai nežinai, – nustebau.
– Tiesiog taip. Po kojom pasimaišė Edis ir sujaukė bet kokius planus. Įsivaizduok sau, aš paskubom kroviausi daiktus ir ketinau dingt kur nors į Aliaską ar panašiai, kol nurims visas tas bruzdesys.
Koks bruzdesys aš neklausiau, tiek jau buvau išsiaiškinęs. Rikis, kaip narkotikų dileris, esantis „gerokai aukščiau už paprastus gatvės prietrankas“, kaip pats sakė, buvo prasiskolinęs keliems „blogiems berniukams su ginklais“, kaip jis juos vadino, tai yra vietiniams ir nelabai mafijos bosams. Pasak Rikio, viskas buvo grynas atsitiktinumas. Pinigai prapuolė visai ne dėl jo kaltės, o dėl vienos silpnos grandies, kuris, deja, nebepriklausė gyvųjų tarpui, o tai reiškė, kad atsakyti tenka Rikiui. Neturėdamas pusantro milijono dolerių, net ir esant tokiai galingai infliacijai, Rikis turėjo susimesti daiktus į kelioninį krepšį, sėsti į savo prašmatnų baltą kadilaką ir mauti tolyn.
– Kaip tik tą ir ketinau padaryti, kai pro mano duris įgriuvo neprašyti svečiai.
– Blogi berniukai su ginklais? – pasitikslinau.
– Tie patys. Aš pradėjau aiškinti nei šį, nei tą, ir jau maniau, štai šitaip ir nusibaigsi, Riki. Dažnai galvodavai, koks bus tavo galas, o štai jis ir atėjo. Paskui, visiškai netikėtai, beldimas į duris. Berniukai su ginklais suklūsta, apsidairo ir vienas toks augalotas, bet šiaip matosi, kad tikras pienburnis, atidaro duris. O už jų stypso Edis – nervingai mindžikuoja ir iš akių matosi, kaip apgailėtinai jaučiasi. „Siuntinys misteriui...“, prieš jį, tarpduryje, stovi tas stambus vaikis su ginklu, o Edis kaip niekur nieko išsitraukia iš per petį permestos tašės kortelę su mano pavarde. Supranti, jis visas dreba, tačiau ne dėl to, kad būtų bent kiek sunerimęs, ne...
Čia Rikiui pritrūksta žodžių, tačiau aš jį užtikrinu, kad puikiai suprantu, ką turi galvoje. Edis visuomet, kai nelaikydavo rankoje buteliuko valiumo, virpėdavo nelyginant medžio lapas vėjyje.
– Vaikis su ginklu priverčia Edį atsiklaupt ir įkiša jam į burną vamzdį, visaip keikdamasis ir kitaip erzindamas, – pasakoja toliau Rikis, o aš mąstau, ar galima pavadinti „erzinimu“ tuos veiksmus, kuriais budelis žemina auką. – Aš stoviu ir įnirtingai mėginu sugalvot būdą, kaip išsikapanot iš šios situacijos. Matai, mąstau aš, dabar jie turi dar ir kurjerį – berniuką pasiuntinuką – ir kol jis gyvas, man yra galimybė, nes bent jau pusė berniukų su ginklais dėmesio nukreipta būtent į jį.
– Bet jūs su Edžiu išsikapstėt drauge, – sakau ir mane apima keistas jausmas, tarsi kažkuriuo momentu, būčiau kažką praleidęs.
Kažką svarbaus.
– Taip, tas tiesa. Bet galėjo atsitikti ir kitaip.
– Galėjot abu padžiaut autus, – sakau.
– Taip, – nenoriai sutinka Rikis. – Bet buvo ir dar vienas variantas. Būtent ta galimybe aš ir ketinau pasinaudoti.
Rikis ketino išnešti muilą, kai tuo tarpu Edis – berniukas pasiuntinukas – suvarpytas kulkų gulėtų kraujo klane. Štai tokį vaizdą piešė mano sąmonėje sėdintis talentingas menininkas, kai Rikis aiškino, kaip galėjo pasibaigti tas nuotykis.
– Tu būtum jį palikęs likimo valiai? – paklausiau. – Net jei žinojai, kad Edis ten buvo pats nekalčiausias veikėjas?
– Klausyk, ne mano bėda, kad jis žioplinėja kur pataikys. Iš kitos pusės, – susizgribo Rikis. – Mums pavyko kartu pasiekti mano kadilaką ir tuomet jau negalėjau palikti jo tiesiog gatvėje. Pagaliau, jis padėjo man išsikapstyti.
– Mmm, – numykiau aš.
– Mudu užsukome į „Žebenkšties“ motelį, nes man reikėjo susiimti. Buvau išsigandęs, tą pripažįstu. Man reikėjo sustoti ir pagalvoti.
Kurį laiką mes tylėjome.
– O kokia tavo istorija, Džoni Somersetai iš Pasadenos? – staiga paklausė Rikis, kai jau ketinau pagarsinti muziką. – Galima sakyti, apie tave nežinau visiškai nieko. Kadangi, bent jau kol kas, esame paskutiniai žmonės Žemėje, kodėl gi tau nors kiek man neatsiskleidus.
Paskutiniai žmonės Žemėje... Dabar netgi tokie juokeliai, kurie dar vakar būtų pasirodę kraupūs, šiandien atrodė visai nekalti.
– Nėra ką pasakoti, – atsakiau. – Gimiau ir augau kažkur aplink Pasadeną, Teksaso valstijoj. Neturiu nei brolių, nei seserų, tėvai žuvo autokatastrofoje, kai buvau dar kūdikis, todėl jų beveik neprisimenu. Mane augino dėdė Džefas, vienintelis artimas giminaitis, kuris manė, kad jeigu augsiu apleistame ūkyje ir per dienas nieko neveiksiu, tik valgysiu keptus kukurūzus ir žiūrėsiu detektyvinius serialus per jo seną nespalvotą teliką, išaugsiu geras žmogus. Taip ir atsitiko. Istorijos pabaiga.
– Kažkaip nekalbus tu, bičiuli, – nusijuokė Rikis.
– Kad nėra ką pasakoti, – aš truktelėjau pečiais. – Visas mano gyvenimas – vienas didelis... nežinau kas. Beprasmis jovalas. Kai man suėjo šešiolika nusprendžiau suprasti, kodėl gera gyventi Amerikoj, todėl išvažiavau iš Džefo fermos ir nukeliavau aukštyn sumautu žemėlapiu, iki pačio Meino. Dirbdavau visokius padienius darbus, o kai kas klausdavo, kokio velnio, sakydavau, kad kada nors apie visa tai parašysiu knygą. „Ar aš būsiu toje knygoje? “ klausdavo tada juokais, o aš atsakydavau, visiškai rimtu veidu: „žinoma“, ir žmogus suglumęs nueidavo šalin.
Kurį laiką mes tylėjome. Antrą kartą per pastarąją valandą Rikis man sutrukdė pagarsinti Lū Rydo baladę.
– Ir kodėl gera gyventi Amerikoj? – paklausė jis. – Ar išsiaiškinai?
Aš šyptelėjau.
– Todėl, kad jeigu niekuomet per ilgai neužtruksi viename miesteliūkštyje, galėsi niekada nesinuomoti būsto, visuomet miegoti po atviru dangumi nesibaigiančioje vasaroje. Ir tau nė sykio nereikės kirsti sienos, susidurti su žmonėmis, kurie nesupranta tavo kalbos, tavo pinigų ar tavo veido.
Rikis atsisuko į mane. Jis taip ilgai tyrinėjo mano veidą, kad aš išsigandau, kad jei tuojau pat nemes bent vieno žvilgsnio į kelią, mes užsimušime. Bet jis netrukus vėl įsmeigė akis tiesiai prieš save ir tarė:
– Taip. Visa tai, ir dar šitie keliai, kai gali matyti mylių mylias į priekį.
Negalėjau jam nepritarti.
Pasakiau, jog ketinu nusnūsti ir jeigu norės, kad pakeisčiau jį prie vairo, tegu nesivargina. Rikis išsišiepė, jis nė neketino leisti man vairuoti. Tiesą pasakysiu, aš jau ir nebesiveržiau to daryti.
– Dar vienas dalykas, – tarė Rikis, kai aš jau beveik nieko nebejaučiau, tik skendau minkštuose, sunkiuose miego kloduose. – Tu juk niekuomet nerašysi jokios knygos, tiesa?
Aš pasimuisčiau. Reikėjo pagalvoti, bet smegenys neveikė.
– Nežinau, Riki, – atsakiau. – Tikriausiai ne, bet niekada negali būti tikras.