1. Kaip viskas prasidėjo
2. Kas buvo paskui
Nesu kompanijos žmogus, bet visuomet mieliau sutikti apokalipsę su bičiuliu. Net ir Rikis, tas susireikšminęs, kompleksų pilnas, paranojiškas šiknius, šalia kurio aš atrodžiau tikras savikontrolės pavyzdys, buvo geriau negu nieko.
Kurtinantis trenksmas priplojo mudu prie žemės, o galingas smūgis ištaškė velniop pigius motelio langus. Pirmiausia į galvą toptelėjo, kad mano kedai – vienos skylės, o padai taip nudilę, kad eiti per stiklus taip pat savižudiška, kaip leistis basomis. Paskui suinkštė Rikis ir man teko pamiršti savas bėdas.
– Mano kojos... – aimanavo tas.
– Kas kojom?
Aš atsistojau – vargais negalais, ganėtinai neužtikrintai – ir bemat įsitikinau, kad mano kameros stovui šiandien nelaiminga diena. Pradžioje skilęs pusiau, dabar jis buvo sutirpęs į man nesuvokiamos formos dalyką.
– Aš jų nejaučiu! – pranešė Rikis.
– Viskas bus gerai, – užtikrinau dingdamas vonioje.
Iš nė kiek nenukentėjusio veidrodžio į mane žvelgė sužeistos sielos psichopato veidas – nesiskutęs, susivėlęs, maišai po akimis, veidas dulkinas ir nubrozdintas, lūpos dreba, nors, galiu prisiekti, nejaučiau, matyt kokia nukrušta vibracija, smūgio atatrankos bangos vilnija mano iškankintu kūnu.
Iš kambario pasigirdo aimanos. Rikis galavosi su savo nelemtomis kojomis. Grįžau pas jį prieš tai gurkštelėjęs vandens iš krano – šis bemat užsikosėjo, vaizdžiai pademonstruodamas, kad slėgis – ne fontanai. Mane apėmė liūdesys.
– Kaip kojos? – pasiteiravau pritūpdamas šalia.
– Nežinau, – sudejavo Rikis. – Nejaučiu.
– O pajudint neina?
Jis pažiūrėjo į mane įtariai – su sau būdinga paranoja.
– Nežinau, Džoni...
– Nešik, pamėgink pajudint.
Jis pamėgino. Kojos gan normaliai sumaskatavo.
– Gerai, kelkis, einu pažiūrėsiu, kaip reikalai, – pasakiau.
Rikis kažką neaiškaus suurzgė. Pamaniau, nuleisiu negirdomis. Vis tiek situacija neeilinė.
Koridoriuje dvelkė pigiu odekolonu ir paraku. Dauguma durų buvo praviros, galėjau lažintis, kad viduje nerasiu nė gyvos dvasios. Reikia eiti apačion. Reikia surasti Edį ir Lailą. Edis tikriausiai mirtinai įbaugintas.
Ant laiptų, vedančių į pirmą motelio aukštą, kriokė kažkokia boba. Stora kaip statinė ir šiaip iš pažiūros priminė virtą dešrelę. Aplink vienos nuolaužos, o jai iš rankos kyšo kažkoks baslys. Visa kruvina ir gargaliuoja, tiesia į mane rankas. Vargais negalais prasispraudžiau pro ją ir ketinau leistis toliau...
Tik kad laiptų, po teisybei, buvo tik pusė. Antroji dalis nuolaužomis sugulė ant grindų apačioje. Nusikeikiau ir kreipiausi į moterį:
– Kas atsitiko?
Ji nieko neatsakė. Raudoname, smulkių kraujagyslių išvagotame veide negalėjau išskaityti nieko daugiau, tik beribį siaubą. Supistas atominis karas, dingtelėjo man. Iranas pagaliau prisisodrino urano. Nesveiki bukagalviai arabai. Grįžau pas Rikį. Šis sėdėjo ant grindų, rankomis apsikabinęs kojas, linguodamas pirmyn atgal tarsi seksualinę prievartą patyręs penkiametis.
– Stokis, atrodo, turim rimtų bėdų.
Rikis nereagavo. Teko paspirti jį koja.
– A? – veidas kaip debilo.
– Stokis.
Jis atsistojo ir, atrodo, atgavo bent jau dalį nuovokos ir savo pirmykštės asmenybės.
– Kas per šūdas? – kreipėsi jis į mane viltingai.
Tikslaus atsakymo nežinojau, todėl tariau:
– Arabai.
– Ot šūdas, – susinervino Rikis. – Rimtai?
Aš linktelėjau. Jis susimąstė. Teko papasakoti apie laiptus, iškepusią bobą ir kitas mūsų problemas.
– Neįsivaizduoju kur Laila su Edžiu, – pabaigiau.
– Vargšas bičiulis matyt gavo infarktą.
– Turim nešdintis iš čia. Manau galėsim nusileisti tais laiptais, jei tik pasistengsim.
Rikis mūsų galimybes vertino itin skeptiškai, tačiau galiausiai mums pavyko atsidurti pirmame aukšte.
– Einu į lauką, – pasakiau.
– Gerai, aš būsiu bufete, – atsakė Rikis ir kuo ramiausiai nudrožė ten link.
Visiškai pritrenktas airio nejautros išėjau iš pastato. Vėjas bemat prinešė man į akis dulkių ir kol jas išverkiau buvau visiškai aklas ir pažeidžiamas. Ketinau atatupstas įsigauti atgal į pastatą (kaip tyčia, iš atminties iškilo „Rūkas“), bet pamečiau kryptį. Mėginau visaip dangstytis nuo spiginančios šviesos, tačiau man sunkiai sekėsi. Kai pagaliau išverkiau paskutinę smėlio smiltį, apsidairiau aplink.
Greitkelis, kaip ir anksčiau, buvo man iš dešinės, motelis iš kairės, o tiesiai prieš akis tęsėsi nevaisingos žemės. Nieko ypatingo, viskas kaip buvo. Taip ir nesupratau, kas atsitiko. Bet kažkas tarsi ir kitaip. Dar sykį apsisukau aplink savo ašį siekdamas pastebėti pokytį. Jokio grybo pavidalo debesies skaidriai mėlyname danguje, tik akinantis saulės diskas. Susinervinęs jau ketinau eiti vidun, kai staiga lyg žaibas trenkė – aplink buvo visiškai tylu. Nesigirdėjo nei sužeistųjų raudų, nei nuostabos šūksnių, nei apskritai jokio triukšmo, kurį būtų galėję kelti žmonės.
Vieną siaubingą akimirką aš supratau, kas atsitiko. Sumauti arabai kažkokiu perdaug tobulu mano suvokimui būdu nušlavė visus žmones nuo žemės paviršiaus. Visus, išskyrus mane, subingalvį airį ir storulę, panašią į keptą obuolį, kuri kažkodėl, matyt, patiko Alachui. Mes likome vieniši, visiškai vieniši visoje didžiulėje planetoje.
Kažkas palietė mano petį ir pajutau, kaip visi iki vieno kūno raumenys atsipalaiduoja ir aš, nelyginant mano idiotiškas kameros stovas, susilydau į beformę šlamšto krūvą.
– Kur jie visi dėjosi? – pasigirdo iš už nugaros.
– Nežinau, Rikį, – atsakiau, stengdamasis atgauti savitvardą. – Nežinau.
Tuomet lėtai pasisukau ant kulno, atsitraukiau per žingsnį atatupstas, giliai atsidusau ir smogiau jam į galvą, karštai melsdamas, kad tą akimirką, kai mano kumštis ir jo smilkinys susidurs, įvyks kažkas nuostabaus.