Miegok su manim

– Atrodo, mes turim problemų, – tarė Rikis man už nugaros.
Už lango stipriai pylė – šniūrais tįso nuo stogo kraštų ir dėjo į skardinę palangę. Vanduo sunkėsi pro lango rėmus ir plito ant palangės, kur Edis buvo pasidėjęs savo rankinę.
Plentas buvo visiškai tuščias, sunkiai įžiūrėjau jį pro lietaus užuolaidą. Man nepaliaujamai niežtėjo blauzdas. Kažkoks nematytas išbėrimas, visą praeitą naktį prasikankinau mėgindamas jį nukrapštyt.
Prisiminiau vieną komiksą, kurio herojai atsidūrė kažkokiame nematytame pasaulyje – neįžengiamose džiunglėse, kuriose skendėjo pamirštas miestas. Jis atrodė toks niekingas ir nereikšmingas didingos gamtos apsuptyje. Niekada anksčiau nebuvau apie tai susimąstęs stovėdamas kad ir niekingiausio dykumos miesteliūkščio akivaizdoje.
– Sumauta liūtis, – suriko Rikis, kažkas skimbtelėjo ir nukrito.
Fone girdėjau žiopčiojant Edį. Jam tikriausiai reikėjo dar vienos valiumo tabletės, kol neprasidėjo eilinis panikos priepuolis. Tris kartus apsivėmęs Rikio kadilake, jis kartą privertė jį nusukti į griovį, nes skelbėsi matęs Jėzaus lavoną ant plento. Visą tai ir dar daugiau Rikis pasakojo man su pasibjaurėjimo ir pasitenkinimo išraiška – kaip tai derėjo veide buvo tikras stebuklas.
Atidariau Edžio rankinę ir pamėginau surasti ten diazepamo.
– Ką darai? – pasigirdo įtarus Rikio balsas.
– Ieškau Edžio tablečių, – atsakiau.
Rikio balsas skambėjo isteriškai:
– Nežinojau, kad ir tu linkęs į tą mėšlą.
– Aš nelinkęs. Tiesiog Edžiui reikia pagalbos.
– Tai man reikia pagalbos! – suriko Rikis, priversdamas mane kruptelti.
Kažkas pakibo ore. Nebuvau tikras, kad tai ne kulka. Bet tai ne kulka, kulka, kulka, – už lango šniokštė lietus.
– Tavo problemos – ne mano problemos, – atsakiau šaltai.
Kurį laiką kambaryje buvo tylu, tik lietaus šniokštimas ir nesąmoningas Edžio vapėjimas. Paskui pasigirdo garsas, kuris nežadėjo nieko gero. Aš supratau, kad pastarąjį pusvalandį tyliai susikaupęs laukiau, kada pagaliau išgirsiu šį garsą.
– Noriu, kad suprastum, jog aš nusiteikęs rimtai, – pareiškė Rikis užtaisydamas ginklą.
– Kam tau tas ginklas? – paklausiau.
– Kad suprastum, jog aš kalbu rimtai, po velnių, – atšovė Rikis.
Aš stovėjau persigandęs kaip šuo ir kartu stebuklingai atsipalaidavęs. Pirštai vis dar nesąmoningai naršė Edžio rankinėje, bet daugiau nejudėjo nė raumenėlis. Visas man dar likęs sveikas protas primygtinai siūlė atsisukti į Rikį taikiai pakeltomis rankomis, ir atvesti tą asilą į protą, kol jis dar nepridarė kokios nors neatitaisomos žalos. Pavyzdžiui nenunešė tuo velnionišku įtaisu pusės mano skruosto.
Tada užgrojo muzika. Mane apėmė absurdiška palaima, nebenorėjau būti niekur kitur. Aplink mane ėmė kauptis nuostabios šviesos ruožas. Jis apsupo mane, jaučiau sklindančią šilumą. Paskui supratau, kad tai Edis įjungė savo kišeninį radiją. Tačiau vis dar jaučiausi pakylėtas.
Aš nuleidau laisvą ranką ir patikrinau savo ginklą. Jis buvo vietoje, bet nepasirodė toks tvirtas, kad galėtų konkuruoti su šaltu plienu pamišusio airio rankoje. Nusivylimas užplūdo keliom bangom ir nuvilnijo tolyn, liko tik keistas, malonus apsvaigimas, sukeltas padidėjusio adrenalino kiekio kraujyje. Šlapimo pūslė netikėtai prisipildė iki maksimumo ir grasino atsipalaiduoti. Tas faktas sukėlė man didesnį susirūpinimą, nei Rikio nestabili psichinė būklė.
Ranka kaip tyčia užčiuopė buteliuką valiumo. Aš lėtai pasukau galvą, įsitikinęs, kad Rikis įsitempęs mane stebi, nes tas šunsnukis nebuvo tikras, ką gali iškrėsti Džonis Somersetas, sumautas laimės kūdikis iš Pasadenos. Žaliame dryžuotame fotelyje sėdėjo Edis, nukreipęs žvilgsnį tiesiai į mane. Jo veide atsispindėjo ryžtingo susikaupimo išraiška, kuri mane stipriai sujaudino.
– Edi! – pranešiau.
Žinojau, kad jis pasiruošęs, todėl nieko nelaukęs kilstelėjau ranką su valiumo buteliuku, atlikau dvigubo užsimojimo gestą, kuris kai kuriems pažįstamiems sukeldavo juoką, bet suteikdavo mano smūgiams tikslumo, ir švystelėjau buteliuką, sudėjęs į smūgį visą savo tikėjimą geresniu pasauliu, be kančios, be skausmo, su valiumu pusryčiams, pietums ir vakarienei – Edžiui.
DŽERGŽT.
Iš pradžių pamaniau, kad prasidėjo narkotikų kartelio susišaudymas, kad tie šūdžiai surado mus ir ore sustingo maži stiklo gabalėliai, kitą dieną galbūt būtų atspindėję saulę, o dabar tik maži pilki gabaliukai, atspindintys pilką dangų man už nugaros. Paskui jie su trenksmu, prilygstančiu apokalipsės keliamam ūžesiui, krito ant grindų ir pažiro po visą kambarį – nusirito po foteliu, ant kurio stiebėsi išsižiojęs Edis, su nuostabos pilnomis akimis, po sofa, ant kurios gulėjo visi mūsų daiktai, įskaitant ir mano kameros stovą, po stalu, ant kurio Rikis tvarkė savo buhalteriją, sustriksėjo į pilką pūkuotą kilimą ir pažiro po dvigule lova, kambario dešinėje.
– Kokio šūdo? – šokau į priekį aš, per vėlai prisiminęs, kad basos kojos gali nukentėti.
– Aach! – suvaitojo Edis ir jo veide įsispaudė nuskausta išraiška.
– Ar išprotėjai! – suklykė Rikis ir paleido ginklą iš rankų, tarsi šis būtų visiškai atskiras gyvas organizmas.
Ginklas dunkstelėjo į grindis ir dar kartą iššovė. Šįkart – tiesiai į mano kameros stovą, kurį perskėlė pusiau. Ir lyg to dar būtų negana, kulka pakeitusi skridimo kryptį įstrigo duryse.
– Ar šito tu siekei, išsižiojęs gaidy? – surikau, jausdamas, kaip mažyčiai stikliukai sulenda į padą.
– Eik velniop, – atšovė Rikis.
Jis atrodė pavargęs.
– Einu į dušą, – pasakiau, tuo išreikšdamas visą manyje kerojančią panieką Airijai ir jos raudongalviams šikniams. – Tu man skolingas dvidešimt žalių.
Rikis kažką patetiškai numykė. Edis keturpėsčias mėgino nugramdyti valiumo likučius nuo grindų. Mano sulaužytas stovas ridinėjosi šalimais jo sustirusių pėdų.
Tada netikėtai atsidarė durys ir pro jas įėjo mergina.
– Atsiprašau, – pasakė ji.