Toliau toliau

1. Kaip viskas prasidėjo
2. Kas buvo paskui
3. Kaip viskas vyko toliau
4. Toliau

Jau gerokai prašvitus sustojome pakelės užkandinėje, kuri šiek tiek priminė „Žebenkšties“ motelį. Pakankamai, kad nesinorėtų eiti vidun. Rikis išlipo iš kadilako ir nuėjo prie durų. Aš tuo tarpu kelis kartus nuspaudžiau garso signalą. Viduje nesimatė nė gyvos dvasios. Niekas nejudėjo. Durys buvo užrakintos. Rikis kelis kartus pabeldė, apėjo užkandinę iš kitos pusės ir galiausiai pasidavęs grįžo atgal į mašiną.
– Nieko nesuprantu, – pasakė jis. – Kur visi tie šikniai pasidėjo?
– Amžiaus mįslė, – suburbėjau ir pasimuisčiau sėdynėje.
Su savo nesibaigiančiais retoriniais klausimais ir – tikiuosi apsimestiniu – naivumu jis mane žudė. Tiesa, labai iš lėto.
Rikis užtat metė į mane priekaištingą žvilgsnį.
– Jie užrakino duris. Ir langai sveiki, – toliau kalbėjo jis. – Nieko nesuprantu.
Langai buvo sveiki, tas tiesa, bet jie išėjo visai į kitą pusę, nei mūsiškio, „Žebenkšties“ motelio langai. Durys buvo užrakintos, ir tas tiesa. Bet tam galėjo būti koks nors visiškai paprastas paaiškinimas.
– Važiuojam toliau, – pasakiau aš. – Jokių grumtynių pėdsakų čia neaptiksime.
Kad ir kur dingo žmonės, jie nepaliko jokių ženklų. Man vis dar nedavė ramybės moteris ant laiptų. Bet pasistengiau išmesti ją iš galvos. Rikis užvedė variklį ir mes išvažiavom.
Iki saulės laidos mes patikrinome dar porą pakelės motelių ir apie dešimt degalinių, tačiau nė viena iš jų mūsų nesudomino ir tuo labiau nepradžiugino. Visą laiką nesutikome nė vieno žmogaus. Sykį mums kelią perbėgo šuo. Rikis mynė ant stabdžių, aš, mašinai dar nespėjus sustoti, šokau lauk ir kiek įkabindamas moviau prie gyvūno. Šuo buvo visiškai paprastas mišrūnas – kažkas tarp retriverio ir kolio, kaip nusprendė Rikis, mat gyvūno plaukai buvo gerokai ilgesni už paprasto retriverio. Šuo turėjo antkaklį, kuris rodė jį turint šeimininką, ir, taip pat pasak antkaklio, vadinosi Lū. Geras-berniukas-Lū buvo draugiškas šuo ir mes netrukus jau turėjome naują pakeleivį. Daugiau gyvūnų mūsų kelyje nepasitaikė.
– Jeigu čia pragaras, – tarė Rikis nenuleisdamas akių nuo kelio priešakyje. – Tai šuns čia neturėtų būti.
– Nori pasakyti, kad pagaliau galime išbraukti pragarą iš naujojo žemėlapio? – perklausiau aš, nes atsibodo sėdėti ir gerti alų skambant vis tai pačiai dainai – „Kalifornijos viešbučio“ klausytis neturėjau jokio noro, tad vis iš naujo sukom „Tekančios saulės namus“.
– Būtent tai ir turiu galvoje.
– Nežinau, kokias pasakas tau sekė mama, kai netekai mylimo augintinio, bet jie nekeliauja į dangų, – atsakiau. – Dangus skirtas tik žmonėms, nes žmonės turi sielą.
Rikis prunkštelėjo.
– Be abejo, – pasakė jis. – Bet nereikia pamiršti, kad pragaras irgi skirtas tik tiems, kas turi sielas.
Aš ketinau pasakyti ką nors protingo, bet prieš tai nusprendžiau gurkštelėti alaus. Saulė jau leidosi, dangus priminė pasakų miestą, kurio pastatus atstojo debesys, įsupti violetinio, rausvo, akyse tamsėjančio dangaus skliauto.
Staiga Rikis dėjo ant stabdžių. Aš skėliau galvą į prietaisų skydelį, o alus ne tik kiaurai permerkė mano trumparankovius marškinėlius, bet ir nutaškė putomis manąją priekinio stiklo pusę.
Viduryje kelio gulėjo arklys. Jis buvo negyvas – galėjau pasakyti metęs tik vieną žvilgsnį. Tysojo paslikas.
– Oo, dieve, – suaimanavo Rikis.
– Viskas normaliai, – pasakiau aš. – Viskas gerai.
Lū sėdėjo ant galinės sėdynės iškišęs liežuvį ir neketino ropštis lauk. Jau ruošiausi jį paraginti, bet paskui persigalvojau ir pats išlipau iš mašinos. Rikis sėdėjo uždėjęs rankas ant vairo. Galėjau lažintis, kad visas virpa.
– Mes galėjom užsimušti. – Pasakė jis.
Gal ir galėjom, nors aš taip nemaniau. Kai nervai šitaip įtempti, viskas atrodo labiau komplikuota, nei iš tiesų yra. Mūsų situacija buvo nepavydėtina – labiausiai todėl, kad visiškai neaiški – šito neneigiu. Bet ant kelio tysojo negyvas arklys, ne vyras, moteris, tuo labiau ne vaikas, ir viskas nebuvo taip blogai.
– Viskas gerai, – pakartojau, eidamas prie negyvo gyvulio.
Rikis išjungė muziką. Stojo tyla.
Pasilenkiau, norėdamas pažiūrėti iš arčiau. Visai ne todėl, kad būčiau siekęs didesnio efekto, ar mėgaučiausi tokiais dalykais. Paprasčiausiai kažkas man sakė, jog būtina pasilenkti ir žvilgtelėti iš arčiau. Arklio viršugalvyje, tiksliau pačiame kaktos viduryje, juodavo skylė. Tokią skylę palieka kulka, ir man yra tekę matyti tokį pėdsaką kur kas mažesnėje galvoje.
– Kas nors negerai? – suriko Rikis.
Jis neketino lipti iš kadilako. Ir teisingai. Nėra čia į ką žiūrėti.
– Ne. Viskas tvarkoj, – atsakiau grįždamas. – Važiuojam.
Rikis pažiūrėjo į mane, neslėpdamas nepasitikėjimo.
– Juk gali apvažiuot jį, ar ne?
Jis linktelėjo.
– Puiku. Nereikia gaišti laiko.
Tarsi mes būtume kažkur skubėję. Vargais negalais sulaikiau juoko protrūkį. Jis nusėdo mano gerklėje sunkus ir tirštas kaip medus.
Rikis dar kartą linktelėjo ir užvedė variklį. Valandėlę važiavome tylėdami, paskui, kai aš jau akivaizdžiai išdaviau savo siekius įjungti magnetofoną, jis nutraukė tylą:
– Kas atsitiko tam arkliui?
– Aš ne sumautas veterinaras, branguti, – atsakiau, atsikimšdamas kažkelintą butelį alaus į vidinę durų rankenėlę.
Pradžioje Rikis neleido man to daryti, bet dabar, atrodo, viskas ėmė pamažu netekti prasmės. Ir kadilako durų rankenėlės būklė nebebuvo pagrindinė Rikio problema.
– Ne, rimtai? – neatlyžo jis.
Man teko pasakyti viską, kaip buvo.
– Kažkas suvarė kulką jam į tarpuakį.
Rikis žiūrėjo į mane netikėdamas.
– Aš tau sakau, – pakartojau. – Kažkas nušovė tą gyvulį.
– Kuriems galams? – paklausė jis.
– Šito pasakyti negaliu. Tai dar viena šimtmečio mįslė, drauguži.
Aš atsigrįžau, norėdamas patikrinti, kaip laikosi mūsų bičiulis. Šuo kuo ramiausiai gulėjo ant užpakalinės sėdynės ir be perstojo lekavo.
– Atsisėstum kaip žmogus, kvaily, – tariau jam. – Vėjas tau būtų į naudą, atgaivintų.
Rikis vėl užleido „Tekančios saulės namus“.

Supistas arklys netrukus išėjo man iš galvos. Vėl prisiminiau jį sėdėdamas kelkraštyje, Rikiui emocionaliai reiškiant savo nepasitenkinimą. Bagažinėje jis turėjo atsarginę padangą ir dabar mėgino pakeisti pradurtąją. Atrodo, jam sunkiai sekėsi, bet aš padėti neketinau. Sėdėjau ir maukiau alų žiūrėdamas į besileidžiančią saulę horizonte.
Mes ramiausiai važiavome, kai staiga įspūdingas bach! ir mašiną sumėtė. Rikis nepasimetė ir netrukus mes jau stovėjome pasisukę devyniasdešimties laipsnių kampu, iškeldami tobulą statmenį akinančiai baltai vidurio linijai.
– Šaunu, drauguži, – pasakiau aš, antrą kartą per dieną skęsdamas alaus putose. – Palikai man įspūdį.
– Normaliai, – šįkart jau visiškai ramiai atsiliepė Rikis ir aš nejučia pamaniau, kad šiuo vyruku vis dėl to galima kliautis. – Reikia pažiūrėt, kas čia per mėšlas. Matyt užvažiavom ant kažko.
Jis išlipo, Lū taip pat iššoko, tarsi visą laiką tik to ir būtų laukęs, ir nukurnėjo į bekrūmę dykvietę atlikti savo reikalų.
– Kas? – šūktelėjau aš, šįkart neketindamas kelti kojos iš sumautos mašinos.
– Padanga, – atsiliepė Rikis.
– Kiaurai?
– Ateik ir pats pažiūrėk.
Burbėdamas, kad ir taip esu ne kokios formos, išlipau iš kadilako. Rikis stovėjo ir žiūrėjo į asfaltą. Iš pradžių nieko nepamačiau, tad priėjau arčiau. Ant kelio gulėjo ištiesta spygliuotos vielos juosta.
– Šūdas, – susinervinau.
– Jo, matyt, vėjas atrideno iš dykynės, bet laimei, pradūrėm tik kairę užpakalinę.
– Vis tiek šūdas.
– Turiu atsarginę.
Rikis atidaro bagažinę ir aš matau kaip QT filmuoja savo eilinį „trunk–shot“... paskui iš už nesamų krūmų išlenda kostiumuoti vyrukai su automatais ir efektingai ištaško mus į gabalus.
Arklys man į galvą atėjo dėl dviejų priežasčių. Pirma, aš daug gėriau ir siaubingai norėjau myžt, bet tingėjau judintis. Antra, pasijutau kaip niekad alkanas. Tuomet prisiminiau arklį, ir alkis šiek tiek apmalšo. Visgi atsistojau, ketindamas savo skaidriu skystimu pamaitinti suskeldėjusią žemę. Alų pastačiau į šalikelės dulkes. Ten ketinau ir palikti jį visiems laikams. Lū sėdėjo ir įdėmiai stebėjo, kaip Rikis kankinasi su visokiais ten įrankiais, ganėtinai nuobodus užsiėmimas. Nusisukau ir susikaupęs mėginau išsirinkti vietą. Bet visas kraštovaizdis atrodė visiškai vienodas, tad tik paėjau kiek tolėliau nuo greitkelio... dėl visa ko. Skubiai prasisegiau klyną. Kažkas fone sustūgo. Šiurpas perbėgo per nugarą ir aš staigiai atsigrįžau. Rikis kaip niekur nieko toliau tepliojosi, Lū susidomėjęs žiūrėjo į mane, aš pajutau, kaip kažkas šiltas teka vidine šlaunies puse.
– Šūdas!
Kai vėl pajudėjome, jaučiausi visiškai sugniuždytas. Drėgni džinsai lipo prie kojos, bet negalėjau to pasakyti Rikiui, nes jis būtų mane išsodinęs pakelėje ir palinkėjęs kuo didžiausios sėkmės stabdant pravažiuojančius automobilius, o dar geriau – tolimųjų reisų sunkvežimius. Kai kuriais atvejais geriau nerizikuoti. Raudongalvis airis juokavo ir pasakojo man kažką apie Rytų pakrantę. Nė vienas žodis nepasiekė savo tikslo, aš buvau susirūpinęs savimi. Pagaliau Rikis pajuto, kad kalba tuščiai ir apdovanojo mane niuksu.
– Ko nori? – paklausiau, trindamas mėlynę.
– Pagalvojau apie Edį.
Automatiškai iš pasąmonės gelmių iškilo sapnas: respiratorius, boba.
– Reikia važiuoti į Las Vegasą, – pasakiau.
– Ką?
– Aš tau sakau. Kažkas čia negerai.
Rikis prunkštelėjo.
– Pagaliau. Pagaliau susiprotėjo.
Šiaip ar taip mes traukėme ta kryptimi. Boulderis buvo už gerų aštuoniasdešimt mylių. Aš ketinau įjungti magą, bet viduje nebuvo kasetės.
– Kas jau nupiso? – suirzau.
Rikis gūžtelėjo pečiais.
– Palikau prie senos padangos. Maniau ji tave slegia.
Susirūpinau, ar tik nepalikome ir Lū. Bet jis gulėjo ant grindų ir kietai miegojo. Keistas šuo, kaip dievą myliu, tokio keisto šuns dar matyti neteko.
Rikis pradėjo švilpauti.