Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







1. Kaip viskas prasidėjo
2. Kas buvo paskui
3. Kaip viskas vyko toliau


Mane vadino įvairiai: vagimi, priklydėliu, valkata, apgaviku, sušiktu narkomanu – bet dažniausiai – žmogumi be vietos. Taip, aš esu žmogus be vietos, ir iki sutemų mes su Rikiu kiaurai išlandžiojom visą motelį, patikrinom visus kambarius, sandėlį ir rūsį, bet neradom nieko kito, tik dideles maisto produktų atsargas ir betvarkę.
Mane apėmė keistas jausmas, kad visa tai yra buvę, ir aš paklausiau Rikio, kaip jis jaučiasi.
– Nežinau, – atsakė šis, gamindamas mudviem salotas su tunu iš motelio restorano repertuaro. – Tikriausiai sumautai, nors niekada negali būti tikras, tiesa?
– Tiesa, – patvirtinau aš.
Apsnūdau. Už lango buvo tamsu, vėjas nešiojo dulkes, suko jas į verpetus, mane pradėjo nestipriai pykinti. Susikėliau kojas ant kėdės ir apsikabinau kelius rankomis. Rikis vikriai darbavosi peiliu, smulkindamas svogūnų laiškus ir kitus prieskonius.
– Į didelį mėšlą įklimpome, tiesa? – pasakiau.
– Tikriausiai taip, bet niekada negali būti tikras, – atsiliepė raudongalvis airis.

Kai kitą rytą nusileidau į apačią (mes miegojome, kaip ir pridera, motelio numeryje, tačiau ne savajame, nes jame buvo pilna stiklų) Rikis darbavosi prie maisto. Jis krovė į kartonines dėžes įvarius maisto produktus ir švilpavo.
Aš pasisveikinau ir atsisėdau prie baro. Rikis toliau švilpavo, ir man nejučiomis išsprūdo:
– Geriau įjungtum radiją.
– Bandžiau, – atsakė Rikis. – Vieni trukdžiai.
Jo balsas skambėjo liūdnai. Man irgi bemat išgaravo visas ūpas. Sukirtęs keletą mikrobangėje pašildytų mėsainių padėjau Rikiui sunešti dėžes su maistu į jo kadilaką kabrioletą. Paskui susirinkome daiktus – jų nebuvo daug, sėdom ir išvažiavom.
Nuo galvojimo man įskaudo galvą, mintys sukosi pasiutusiu greičiu. Viskas buvo gana paprasta: mes sėdom į Rikio kadilaką ir leidomės pačia patikimiausia kryptimi – tolyn. Tolyn nuo motelio ir nuo bobos ant laiptų. Velnias, tolyn ir nuo lovų, tvirto stogo virš galvos ir vienintelio atspirties taško, bet tuo metu tai atrodė nesvarbu. Rikis supakavo maistą ir šešis litrus apelsinų sulčių. Aš tuosyk pasirūpinau gausiomis alaus atsargomis ir kelionės pradžioje šiek tiek jas apmažinau.
Vėliau truputį nusnūdau, o kai atsibudau dangus jau buvo juodas kaip smala. Mes plaukėme didžiuliu melsvu kadilaku atkeliamu viršum, o virš manęs davėsi dangus. Atrodė ramus tik iš pirmo žvilgsnio – geriau įsižiūrėjęs galėjau matyti baisingą chaosą: begalinius juodus sūkurius, kvazarus, kurie iš esmės beveik nesiskiria nuo prakeiktų Langoljerų, mačiau skausmingai slankiojančią atmosferą ir, telaimina jį dievas, Rikis uždėjo senus gerus „Tekančios saulės namus“. Jis turėjo tik tą vienintelę kasetę ir ji išvadavo mane nuo siaubo, palikdama tik neryškų nerimo pėdsaką. Keturis sykius paklausęs istorijos apie pražudytą gyvenimą, vėl nugrimzdau kažkur be galo giliai į minkštas, versta oda aptrauktas sėdynes. Vieną akimirką aš dar buvau ten, kartu su ūkiančiu vėju ir beprotiškai garsiai savo jaunystės gailinčiu vyriškiu, o kitą aš jau stovėjau „Žebenkšties“ motelio koridoriuje, visai šalia pusiau sugriuvusių laiptų. Vienas nedidelis žingsnelis priekin, ir grindys veriančiai girgžtelėjo.

– Kas atsitiko? – paklausė Rikis, dengdamas akis nuo pro langą sklindančios saulės šviesos.
– Nukritai, – atsakiau.
– Krušliava, – pastebėjo jis, tyrinėdamas didelę ryškiai violetinę mėlynę veidrody. – Kažkaip tikėjausi, kad viskas tik blogas sapnas.
Sėdėjau fotelyje ir stebėjau kaip jis staiposi vonioje. O moteris ant laiptų buvo nebegyva. Manęs neapleido mintis, jog aš prisidėjau prie dabartinės jos būklės. Tačiau ką aš galėjau padaryti? Sena, stora ir išpurtusi ji priminė rupūžę. Kraujas sukepo ant skruostų, sunkių, ištinusių vokų, alkūnių. Visiškai toks pat kraujas sukrešėjęs ir ant laiptų turėklų, į kuriuos ji iš paskutiniųjų buvo įsikabinusi savo putliomis rankomis. Sakiau sau, kad jos mirtis tik palengvina reikalus. Bet geriau nepasidarė.
– Deja, – skėstelėjau rankom, – susirink daiktus, reikia nešdintis iš čia.
Rikis pamiršo mėlynę ir su siaubu įsistebeilijo į mane. Jo kairiajame skruoste buvo įsispaudęs sofos, ant kurios miegojo, gobeleno raštas. Pasipuošęs beveik visiškai užtinusia dešine akimi ir skruoste įspausta pinavija Rikis atrodė kaip niekada erzinantis.
– Kas dabar? – paklausiau pavargusiu balsu. Viskas taip beprotiškai tikroviška.
Pasikasiau nugarą. Prakeikta patalynė. Aš kažkam alergiškas, tik kam atrodo jau nebepavyks išsiaiškinti. Tik ne čia, ne šitoje prakeiktoje skylėje, kur nė sumuštinių į numerį nebėra kam atnešti. Reikia maut velniop.
– Mes negalime nešdintis iš čia, – pareiškė Rikis.
Jis pabrėžė žodį „nešdintis“, tarsi visa tai būtų mano kaltė. Šunsnukis.
– Kaip tai negalim?
– O kur mes trauksim? – atrėmė klausimu jis.
Šiknius manosi esąs tikras gudragalvis.
Susimąsčiau. Traukt galima buvo arba į šiaurę, arba į pietus, arba į rytus, arba ten, kur veda greitkelis, į vakarus. Tiesa, greitkelis vedė ir rytus, tam tikra prasme. Užsinorėjau gerti. Pačiupau nuo stiklinio kavos stalelio buteliuką „Ramlosa“ ir užsiverčiau.
– Nu velniop. Trauksim iki artimiausio miesto. Koks artimiausias miestas? Didmiestis, turiu galvoj?
Rikis gūžtelėjo pečiais. Taip, dviese pokalbį palaikyti nelengva. Nusičiaudėjau ir užvertęs galvą įsispoksojau į lubas. Rikis nuėjo į dušą ir grįžo po valandos, nešimas dviem drėgnais rankšluosčiais.
– Einu paimsiu ką nors užkąst, – pasakė jis ir dingo.
Aš nusileidau į apačią ir ketinau eiti pakvėpuoti grynu oru, kai mano akis nelauktai užkibo už mokamo telefono aparato. Girdėjau, kaip Rikis kuičiasi užkandinėje. Patikrinau kišenes, bet kaip tyčia neturėjau smulkių.
– Ei, Riki! – šūktelėjau.
Palaukiau, bet atsakymo nebuvo. Rikis susikaupęs pakavo maistą: fasuotas kumpis, polietileninis maišelis su slyvomis, devyni greipfrutai, penki į foliją įvynioti sumuštiniai su tunu, trys pakeliai žemės riešutų, ketvirtis svaro olandiško sūrio ir bokštelis jautienos konservų. Taip pat keturios standartinės pakuotės su krevečių salotomis ir viena didelė karščiui nepralaidi dėželė keptų bulvių.
– Tos bulvės šaltos, kaip negro subinė, – pastebėjo Rikis.
Bet bulvės manęs nejaudino. Kur kas labiau sunerimau išvydęs kartoninę dėžę, iki viršaus prikrautą daržovių: brokoliai, morkos, pekino salotos, agurkai ir keli kiti visiškai nematyti egzemplioriai.
– Brokoliai kenkia sveikatai, – pasakiau.
– Rimtai?
– Nejuokais. Tiksliai neatsimenu visų smulkmenų, bet brokoliai visai nėra sveikatos šaltinis, patikėk manim, bičiuli.
Rikis gūžtelėjo pečiais.
– Tu vegetaras? – įtariai paklausiau.
Jis pakėlė į mane akis ir akimirką maniau, kad netrukus neteksiu galvos. Paskui pamišėliškas žvilgsnis nuslinko nuo bukapročio airio akių ir jis išsišiepė:
– Pamaniau, bus Edžiui ką valgyt.
– Edžiui? – tariausi nenugirdęs.
– Jis tikrai sumautas žolėdis.
– Beveik briedis, – leptelėjau.
Rikis nusijuokė.
– Edžio nėra, – pasakiau aš. – Kokio velnio tos daržovės?
Raudongalvis mostelėjo ranka, atseit: galvok, ką kalbi.
Susinervinau, bet nusprendžiau pamiršti visą šitą nesąmonę. Pagaliau, aš turėjau planą.
– Duok smulkių.
Rikis pasirausė kišenėse, bet nieko ten neradęs pametėjo man piniginę. Aš nespėjau pagauti ir ji nuslydo baltomis virtuvės grindimis. Susilenkus nugarą nudiegė aštrus skausmas ir aš susigėdęs palikau užkandinės patalpas, klausdamas savęs, kada spėjau pasenti.
Telefono linija veikė. Ačiū dievui, ji veikė, buvo signalas ir visi kiti reikiami garsai – įkyrus ūžesys ir vos girdimas birbimas. Aš susikaupęs sumečiau pinigus, neleisdamas nė vienam nuriedėti grindimis. Neketinau dar sykį išgyventi to pažeminimo, kurį teko patirti virtuvėje. Beliko tik surinkti numerį ir dabar aš sustojau, įnirtingai mėgindamas prisiminti, kam galėčiau paskambinti. Kad ir kaip stengiausi, staiga suvokiau, kad visame pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, laukiančio mano skambučio. Nusikamavęs pakabinau ragelį ir prisėdau šalia aparato, atsiremdamas į sieną ir leisdamas iš kažkur atsiradusiam skersvėjui glamonėti veidą.
Nežinau, kiek laiko buvau atsijungęs, tačiau kai atsimerkiau šalimais stovėjo Rikis. Jis su kažkuo kalbėjo. Pakėliau galvą ruošdamasis išvadinti jį bukagalviu, nes aš, po velnių, juk nedalyvavau pokalbyje, tačiau Rikis kalbėjo telefonu. Mane apėmė nuostabus ramybės pojūtis. Mes išgelbėti, mąsčiau aš. Kad ir kokie tie musulmonai aršūs, jiems nepavyko sunaikinti VISO pasaulio. Nusišypsojau ir pasukau galvą taip, kad galėčiau geriau girdėti, ką kalba Rikis.
Jis šūkaliojo:
– Kaip taip! Kaip taip! Kas nors juk turi būti?
Akimirką pamaniau, jog jis kalbasi pats su savimi. Tačiau kai Rikis nutilo, palingavo galvą ir kelis kartus numykė kažką neaiškaus, viltis sugrįžo trigubu stiprumu. Pagaliau Rikis pakabino ragelį ir kreipėsi į mane:
– Važiuojam.
– Kur?
– Į Las Vegasą.
– Su kuo tu kalbėjai? – paklausiau, neslėpdamas atsargumo.
– Su Laila.
– Kažkas netvarkoj?
– Edžiui panikos priepuolis. Jis čia paliko savo respiratorių, – atsakė Rikis, jo rankos tapo mėlynos, bet tai neturėjo reikšmės, nes mes buvome išgelbėti.
– Mes išgelbėti, tiesa?
Rikis akimirką žiūrėjo į mane nustebęs, tarsi matytų pirmą kartą gyvenime. Mano akys pagavo kažkokį judesį kairiajame matymo lauko kampe. Kraujo klanelyje gulėjo Edžio respiratorius. Kažkieno išpurtusi ranka siekė jo. Tai buvo boba nuo laiptų, žinojau, nors ir nemačiau jos pačios. Tai buvo bobos nuo laiptų ranka. Jau ketinau paleisti gerklę, kai staiga Rikis tarė:
– Tikriausiai taip, bet niekada negali būti tikras, tiesa?

Ir aš atsibudau.
Buvo gili naktis, Rikis nusičiaudėjo ir pasimuistė sėdynėje. Jis dėvėjo akinius nuo saulės, todėl negalėjau matyti akių. „Tekančios saulės namus“ pakeitė „Kalifornijos viešbutis“.
– Maniau, turėjai tik vieną kasetę, – pasakiau.
– Kasetė turi dvi puses, – pastebėjo Rikis, nenuleisdamas akių nuo kelio priešakyje.
– Nusimauk sumautus akinius, pižone. Šūdą tu su jais matai, – atšoviau aš.
O iš kolonėlių tuo metu pasigirdo: ... gali išsiregistruoti kada tik nori, bet išvykti – niekuomet.
Ir staiga aš ne juokais išsigandau.
2008-01-17 21:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-24 18:28
haris
nice
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-23 13:08
roco alu
Hahaha, pabaiga tai scary, nes tokia priklausomybė kažkam, kas neapčiuopiama, pvz kolonelė, rodos, nieko jau tokio kažkokia kolonėlė, iš kurios sklinda garsas, kuris teigia, kad niekur nepabėgsi. Pabaiga suveikė, manau. baugina.
o dabr dėl žmogaus be vietos, tai iškart į galvą lenda R. Muzilis su savo intelektualiais tomais, tai kažkaip klišiška ar kai kažkas sakė ne autentiška. :))

ir dar, toks kliuvinys man: Tos bulvės šaltos, kaip negro subinė, man negras asocijuojasi su karščiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-23 08:42
speedo
jausmas kad už sakykim versto į lt kalbą kingo romano stilistikos (kuri labai sklandi aišku) kartais pritrūksta gilesnio turinio. kažkodėl ciklas priminė 'history of violence' pradžią apie du čiuvakus, jeigu matei.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-22 22:29
berniukas lapės plaukais
o bus dar toliau? ir leksika kaip is isverstu amerikietisku filmu kasmantaippatiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-20 21:15
zirzule
Na ką gi. Belieka tik aplodismentai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-19 16:26
roco alu
Čia pasistengiau dėl tavęs ir lydekai paliepus užmečiau link'us, kad menininkai nesiblaškytų ir suprastų kad nu čia atseit tęsinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-17 22:21
johny rubber
rain on the brain
įsistebeilijo - dvasinga haha
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-17 22:20
kondensofkė
nu čia atseit tęsinys. pamiršau linkus viršuj numest
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą