Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





kondensofkė kondensofkė

Dar toliau

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


1. Kaip viskas prasidėjo
2. Kas buvo paskui
3. Kaip viskas vyko toliau
4. Toliau
5. Toliau toliau

Las Vegasą pasiekėme auštant. Buvo be kelių minučių pusė penkių ryto, kai Rikis išjungė variklį. Mes sustojome vidury Las Vegaso bulvaro, visai prie pat „Tropikanos“ viešbučio. Visą kelią miegojau ir maniau galėsiantis dar ilgai snausti, tačiau vos tik atsidūrėme mieste, mane apėmė laukinis išgąstis.
– Va ir atvažiavom, – tarė Rikis.
Aš prisidegiau cigaretę. Velniop pažadus mesti rūkyti, tuo labiau, kai pažadai duoti sau.
– Imsi?
Rikis atsisakė ir aš įmečiau pakelį atgal į dėtuvę.
– Nežinau, ką dabar daryti, – pasakiau atvirai. – Iš dalies man atrodo, jog geriausia būtų tiesiog apsigręžti ir dumti kur akys užmato.
– Vienintelė vieta, į kurią mes galime grįžti, yra „Žebenkšties“ motelis, – papurtė galvą Rikis.
– Aš turėjau butą Njū Džersyje. Dabar ten apsistoję keli mano bičiuliai, bet galėtume traukti tiesiai ten.
Rikis vėl papurtė galvą.
– Tu nebeturi to buto, kaip ir aš nebeturiu savo sodybos Jutoj. Dabar mes nebeturim namų ir nebegalim grįžti.
– Nesuprantu, – pasakiau nuoširdžiai.
Airis malė kažin kokį šūdą.
– Negi nematai, – mostelėjo jis ranka, ir aš nustebęs apmečiau žvilgsniu nebylius pastatus. – Negi nematai, kad čia nieko nėra. Nieko nėra ir Njū Džersyje, taip pat ir visoje sumautoje Jutos valstijoje.
– Šito negali žinoti, – paprieštaravau. – Be to, „Žebenkšties“ motelyje taip pat nieko be mūsų nebuvo.
Rikis gūžtelėjo pečiais. Aš ir pats žinojau, kad kalbėjau netiesą. Buvo dar moteris ant laiptų, ir vis dar tebėra, tikriausiai.
– Kodėl tai turėjo nutikti mums! – trenkiau kumščiu į prietaisų skydelį.
– Galbūt mums pasisekė.
– Pasisekė? Tu vadini tai, – nervingai mostelėjau ranka sau virš galvos, – „pasisekė“?
– Aš nevadinu to niekaip, – atkirto Rikis ir iššoko iš mašinos. – Niekada negali žinoti, kas dedasi kitoje uždangos pusėje.
– Nuo kada tu toks sumautas filosofas, – susinervavau aš.
Užtrenkdamas duris nusimušiau pirštą.
– Atsargiai, – perspėjo Rikis.
– Atsargiai, – irzau aš. – Susikišk tą savo „atsargiai“ pats žinai kur, subingalvi!

Vis dėl to į Las Vegasą važiuoti pasiūliau aš, todėl nebegalėjau apsimesti, jog dėl visko kaltas Rikis. Mes įėjome į „Tropikaną“ iškalę durų stiklą. Signalizacija kelis kartus pyptelėjo ir nutilo. Nežinau, ką tai galėjo reikšti, bet neėmiau į galvą. Vestibiulyje, kaip ir visose kitose patalpose, kaip vėliau įsitikinom, tvyrojo kažkoks keistas kvapas, tačiau netrukus pripratom ir jis nebekėlė problemų. Visur nebuvo nė gyvos dvasios. Jokio įspūdžio, kad viskas paliktą paskutinę minutę, kaip tik atvirkščiai. Visai kaip ir tuose moteliuose, pro kuriuos pravažiavome, ir tose degalinėse, kuriose pildėmės degalų atsargas. Atrodė, kad visi šie žmonės, kurie paprastai šmirinėdavo šen ir ten, neduodami nė akimirkos ramiai atsipūsti, išblizgino savo virtuvių stalviršius, surūšiavo ir į spintas sudėliojo švariai išplautus skalbinius, išsiurbė kilimus ir iššveitė vonios kambarius, išnešė šiukšles ir pagaliau, kai viskas buvo sutvarkyta idealiai, – dingo. Palikdami mudu su Rikiu rautis nuo galvos plaukus, bandant suvokti, kas, po velnių, atsitiko.
Užkandę viešbučio virtuvėje, mes patraukėme po numerius, mėgindami rasti kokią nors užuominą, nors, iš tikro, galėjome šitaip tik prasiblaškyti. Į kambarius eidavome kartu, kol pagaliau aš pareiškiau, kad tai visiška nesąmonė, ir pasiūliau „išsiskirstyti“. Rikis sutiko, nors mačiau, kad ši mintis jo per daug nesužavėjo.
– Bet bent jau viename aukšte, – pasakė jis.
– Gerai, gerai, baili mergiote, – sutikau. – Viename aukšte, tai viename aukšte.
Aš pasiėmiau lyginius.
Jau buvau visiškai nusikalęs, kai priėjau prie 348 numerio. Susinervinęs susiradau raktą ir atidariau duris. Kaip ir visuose kambariuose užuolaidos buvo užtrauktos. Ant naktinio staliuko prie lovos degė lempa.
– Ar čia kas nors yra? – paklausiau drebančiu iš jaudulio balsu.
Vonios kambario durys prasivėrė. Aš stipriai įsikibau į rankeną, kad neapalpčiau. Pro duris išėjo smulki šviesiaplaukė mergytė, jai galėjo būti aštuoneri, o gal ir mažiau. Žinau, kokia būna pagrindinė visų tų idiotų kino filmuose klaida, ir nesirengiau jos pakartoti. Kaip ir galima tikėtis iš žmogaus, mačiusio „Omen‘ą“, „Egzorcistą“ ir kitus filmus, kuriuose vaikai nelinki pagrindiniams herojams nieko gero, aš užtrenkiau duris ir klykdamas pasileidau koridoriumi.

Rikis gamino sumuštinius su tunu, o mes su mergyte sėdėjome prie nedidelio stalo viešbučio virtuvėje.
– Ar katės ėda šikšnosparnius? – paklausė ji rimtomis akimis žiūrėdama į mane.
– Ne.
– O kodėl?
– Nežinau, gal ir ėda.
Ji susimąstė. Aš pasijutau kvailai.
– Niekuomet nesu turėjęs katės, – pasakiau.
Ji linktelėjo, tarsi tai viską paaiškintų.
– Kad būčiau nors kiek aukštesnė! – pasakė ji pagaliau. – Galėčiau pati pasiekti stiklainį su uogiene!
– Užaugsi, – pažadėjau.
– Jokios uogienės iki sumuštiniai bus suvalgyti, – pagrasė Rikis iš virtuvės vidurio, kur apsuptas visokiausių rakandų, gamino mums priešpiečius.
Mergaitė lengvai šyptelėjo ir pažvelgė į mane kaip į slaptą sąmokslininką. Aš skėstelėjau rankomis, bet taip pat nusišypsojau ta supratinga šypsena.
– Visa bėda, kad negaliu ilgam pasilikti, – pagaliau tarė ji.
– Tikrai, kodėl gi? – nustebau aš.
Rikis į pokalbį daugiau nesivėlė. Mergytė tylėjo.
– Ar seniai čia esi viena? – paklausiau.
Ji gūžtelėjo.
– Visą laiką.
– Taip, bet ne nuo pradžių.
– Kas, ne nuo pradžių?
– Na, pradžioje buvai drauge su kažkuo, – pasakiau. – Mama, tėčiu...
– Ooo, – ji nusišypsojo. – Ne.
– Ne? Kaip tai „ne“?
– O šitaip, paprastai.
Kurį laiką mes tylėjome. Rikis atnešė lėkštę su sumuštiniais ant stalo ir nuėjo kaisti virdulio. Aš paraginau mergytę valgyti. Ji paėmė sumuštinį ir ėmė jį pamažėle kramsnoti. Aš irgi paėmiau vieną, ketinau atsikąsti, tačiau padėjau ant lėkštės krašto ir pasitryniau delnais veidą.
– Ar esi kada nors anksčiau čia buvusi? – paklausiau.
– Atsiprašau? – mandagiai perklausė ji ir padėjo sumuštinį į lėkštelę, kurią priešais ją buvo padėjęs Rikis, kad neapsitrupintų suknytės.
– Čia, viešbučio virtuvėje?
Ji papurtė savo šviesią galvelę.
– Ką gi tu valgei? – paklausiau aš.
– Šį bei tą, – atsakė ji.
Aš susinervinęs žvilgtelėjau į Rikį, šis irgi žiūrėjo į mane, sutrikęs.
– Ar buvai išėjusi laukan? Na, po to... kai visi dingo.
Ji nustebusi žiūrėjo į mane.
– Kai mes atvažiavom, paradinės durys buvo užrakintos. Bet aš neabejoju, kad yra ir kitų durų, – pasakiau.
Ji pasiėmė sumuštinį ir atsikando mažą kąsnelį.
– Ar tu buvai išėjusi iš savo numerio? – paklausiau.
– Ne.
– Ne?
– Ne.
Aš pasimečiau, Rikis prisėdo prie stalo, ir kreipėsi į mergytę:
– Kur tavo mama?
– Nežinau, – atsakė ji, toliau kramsnodama sumuštinį.
– O tėtis?
Akimirką ji susimąstė ir mudviem su Rikiu tarsi palengvėjo, tačiau atsakymas vėl įvarė į neviltį.
– Nežinau, – atsakė ji.
– Ar galiu nusiplauti rankas? – paklausė, baigusi sumuštinį.
– Žinoma, – atsiduso Rikis.
Jis neprisilietė prie maisto. Jai pakilus nuo stalo, aš lioviausi kramtyti ir sušnabždėjau:
– Kas čia per nesąmonė?
– Ko tu nori iš to vaiko, – Rikis atrodė nuliūdęs. – Tikriausiai jai šokas.
Aš gūžtelėjau pečiais ir valgiau toliau.
– Ką ketinate daryti toliau? – paklausė mergaitė, tebestovėdama prie kriauklės.
Ji buvo pasilipusi ant taburetės. „Norėčiau būti šiek tiek aukštesnė“, prisiminiau aš.
– Tikriausiai eisime pasidairyti po miestą, – atsiliepė Rikis.
– Mano numeryje yra televizorius, – pasakė mergytė ir jos veide nušvito šypsena.
– Televizorius?
Ji linktelėjo, stovėjo ant taburetės ir žiūrėjo į mus rimtomis akimis, nors lūpose ir švietė šypsena.
– Galite klausti manęs visko, ko norite.
Mes su Rikiu nustebę susižvalgėm.
– Ką rodo tas televizorius... – pradėjo Rikis.
– Kaip tu čia patekai? – išsprūdo man.
Ji linktelėjo.
– Aš buvau čia visą laiką.
– Kaip suprasti „visą laiką“?
– Nežinau, – ji papurtė galvą. – Negaliu pasakyti, man labai gaila.
Rikis pasiėmė sumuštinį – įsitvėrė jo, tarsi skęstantis šiaudo.
– Kada paskutinį kartą matei žmones? – paklausiau.
– Matau dabar, – atsakė ji.
– Prieš mus, turiu galvoje.
Ji atsakė išsyk, tarsi kirvuku nukirto:
– Nesu mačiusi. Žmonių čia niekuomet nebuvo.
– Išskyrus tave, – įsiterpė Rikis.
Jo balsas šiek tiek trūkčiojo, ir kai jis sakė išskyrus, nuskambėjo panašiai į „isssskyrus“.
Ji kurį laiką patylėjo, paskui šyptelėjo.
– Išskyrus mane.
– Kodėl man neramu? – paklausiau.
Rikis sutrikęs kumštelėjo mane, atseit: „kas per nesąmonė? “, bet aš nenuleidau akių nuo mergytės, stovinčios ant taburetės prie kriauklės.
– Tu nežinai, kas dedasi, – atsakė ji.
– Nežinau, – sutikau. – O kas dedasi?
– Nežinau, ką turi galvoje.
– Kas dedasi? – pakartojau klausimą.
– Nesuprantu klausimo, – atsiliepė ji.
Veidelyje pasimatė susirūpinimas. Aš atsileidau.
– Kas manęs laukia toliau?
– Ateityje?
Aš linktelėjau. Ji susimąstė.
– Begalė nereikšmingų dalykų, – atsakė pagaliau.
– Ar man pavyks iš čia išsinešdinti?
Rikis pašonėje kramsnojo sumuštinį ir į pokalbį nebesivėlė.
Mergytė nustebusi papurtė galvą.
– Ar aš čia mirsiu? – klausinėjau toliau, jausdamas, kaip kūną vis labiau apleidžia jėgos.
– Mirsi? – perklausė ji.
– Taip. Ar aš čia padžiausiu autus?
– Autus?
Aš atsidusau. Ji tarė:
– Aš suprantu, ką turi galvoje. Tu klausi, ar galėsi čia išsidžiovinti batus, taip?
– Ne. Aš klausiu, ar būsiu čia amžinai, – atsakiau susierzinęs.
– Amžinai? – perklausė ji vėl.
– Visąlaik, – mestelėjau.
Pagaliau ji nudžiugo.
– Visąlaik? Nori sužinoti, ar būsi čia visą laiką?
– Taip.
– Taip.
– Kas taip? – nusigandau.
– Taip, – nusišypsojo ji. – Tu būsi čia visą laiką.
– Kur čia? – paklausiau drebančia širdimi. – „Tropikanoje“?
– Ne, kvailuti – ji sukikeno. – Šalyje.
– Šalyje? – dabar atėjo mano eilė pasitikslinti.
Žvilgtelėjau į Rikį, bet tas buvo užsnūdęs.
– Kas ta Šalis?
– Tai vietovė, – paaiškino ji.
Aš šiek tiek nurimau. Pradėjau mąstyti logiškai.
– Kodėl aš būsiu Šalyje amžinai? – paklausiau.
– „Amžinai“, tai visą laiką?
Aš linktelėjau.
– Nes nerasi išėjimo, – atsakė ji paprastai.
– O čia yra išėjimas?
– Išėjimas yra visur. Reikia tik mokėti jį rasti.
– O tu ar žinai, kur išėjimas iš Šalies, – paklausiau.
– Be abejo, – atsakė ji.
– Gal gali man pasakyti?
– Leisk pagalvoti.
Kurį laiką ji susikaupusi mąstė. Matyti taip įtemptai galvojantį septynerių aštuonerių metų kūdikį – labai keistas dalykas. Mane apėmė snaudulys. Galiausiai jos žvilgsnis nuskaidrėjo, ir kai prabilo, man bematant pasidarė lengviau kvėpuoti.
– Išėjimas yra po tiltu. Sunku nupasakoti, vakare aš nupiešiu tavo žemėlapį.
– Ačiū, – pasakiau aš, jausdamas, kaip viskas staiga nušvinta nuostabia šviesa.
– Nereikia dėkoti, – atsakė mergytė, ir jos veide šmėstelėjo liūdesio šešėlis.
Abejoju, ar ji pati tai pajuto.
– Vis viena liksi čia visam laikui. Ir tavo bičiulis taip pat.
– Kodėl? – nustebau aš. – Ar pati nesakei, kad mums tereikia rasti išėjimą?
– Taip, – sutiko ji. – Tačiau toks tavo likimas.
– Likimą galima pakeisti, – pasakiau. – Toks mano likimas būtų buvęs, jei nebūčiau sutikęs tavęs. Bet tu padėsi man, ir Rikiui, pakeisti mūsų likimus.
Ji papurtė šviesią galvutę.
– Niekas nežino, koks būtų buvęs tavo likimas, jei nebūtum manęs sutikęs. Galbūt, ir tai labai galimas daiktas, toks pats kaip dabar. Tačiau mūsų susitikimas jau yra tavo likimo piešinyje.
– Kiekvienas savo likimo kalvis, – atrėmiau aš. – Žinodamas savo likimą, galiu jį pakeisti.
– Ne. Žinodamas savo likimą, tu tik žinai, kas tavęs laukia. Bet nulemta ateitis, kur kas toliau, nei dabartiniai įvykiai. Todėl tu negali jų pakeisti. Jei nebūčiau tokia mažutė, galėčiau tau kur kas geriau paaiškinti, bet, manau, supranti, kur link suku.
– Gerai, užteks. Dar pažiūrėsim, kaip čia bus, – pyktelėjau aš.
Ji silpnai šyptelėjo.
– Atsiprašau, jei nuliūdinau tave.
– Nepavargai stovėt ant tos taburetės, – atšoviau.
– O ne, – ji plačiai nusišypsojo. – Man labai patinka.

– Dar vienas klausimas, – pasakiau, kamšydamas ją pataluose.
Ji nusišypsojo.
– Aš noriu miego.
– Aš trumpai. Ar arabai kaip nors susiję su Šalies atsiradimu?
– Arabai? – nustebo. – Nežinau kas tie arabai, bet, man atrodo, tu kai ko nesupranti. Šalis neatsirado staiga ir iš niekur. Šalis visuomet buvo čia. Tai judu su Rikiu esate žaibo blyksnis.
– Žaibo blyksnis?
– Na, supranti. Tai judu tik šast! ir atsiradote Šalyje.
– Ar tai – mūsų atsiradimas – kaip nors susijęs su arabais? – paklausiau aš.
– Manau, kad ne, – atsakė ji tvirtai ir užsimerkė.
2008-02-07 19:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-01-10 01:06
klimbingupthewalls
ši dalis prastesnė. mergaitė matyt visgi ne aštuonerių, o jaunesnė. pasilypėti prie kriauklės tokiam vaikui tikrai nebereikia. ir atsakymai, ir tas personažų kamantinėjimas rodo ji jaunesnė. na ne esmė. mažojo princo scena, kitaip tariant. gal todėl kiek nusibodusi. šuns pasigedau. ar kažką praleidau, ar jis liko automobilyje? jam nei sumuštinio nereikia? o gal kambarius smagiau su šunimi apžiūrinėt?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-12 11:35
Natrix
Man atrodo, kad stilius pasikeitė, dingo tavo specifinis atsainus "eikšikiškumas" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-08 17:02
Pasakorius
Atsiprašinėt nereikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-07 22:54
Aurimaz
Gana neblogas pasakojimo stilius, tačiau trūksta šiek tiek aplinkos detalumo. Paskutinėj daly keistoka pasirodė mergaitė - kartais užstringa kaip plokštelė ties nereikšmingu žodžiu, kartais taip pašneka, lyg žinotų kažką sudėtingiau, nei tas varganas žodis. Visumoj - neblogai. Bet nelabai sudominantis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-07 22:22
Valkas
*savo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-07 22:21
Valkas
Pagaliau serija surado davo vietą. Mes laukėme, laukėme ir pagaliau sulaukėme. Sveikinu!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-07 22:00
roco alu
... nu kiek per mažai tos fantastikos, tai negaliu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-07 21:59
roco alu
nene, čia man per daug
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-07 19:39
kondensofkė
iškart atsiprašau tų kurie sakys: per mažai fantastikos, ok?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą