Kenotafas

Jeigu yra toks dalykas kaip lietuviško kaimo dvasia – tikra, tokia, iš kurios išaugo dabartinio laikmečio kartos, tai Romualdas Granauskas sugeba ją prakalbinti, išklausyti ir užrašyti. Ši knygoje  atsiskleidžianti dvasia nėra linksma, greičiau jau liūdna, bet šitas liūdesys kitoks – subrendęs, todėl šiek tiek saviironiškas. Veikėjai gyvena paskutinius savo gyvenimo metus, jiems ateitis – tai būdas dar kartą prisiminti praeitį, grįžti prie atmintyje įamžintų gyvenimo mozaikos dalių ir pabandyti nupiešti vientisą, prasmingą paveikslą. Tuo pačiu suvokiant, kad tai tik dar viena žmogiškoji užgaida.

Šiame romane kaimo gyvenimas pateikiamas iš jau mieste gyvenančio rašytojo pozicijos. Kaimo mokykla, gatvelės, trobos – šitai liko prisiminimuose. Juk ir iš mūsų, jaunesniosios kartos, neretas gali prisiminti vaikystėje taip arti gamtos praleistas vasaras, savaitgalius. Na o vėliau, savo paties gyvenimu patyriau, kaip žingsnis po žingsnio artėjau miesto, sostinės link, rodos,  kartu ir visa Lietuva vis labiau centralizavosi. Romanas po kurio laiko gana apsunkina emociškai, įsijauti į paprastus, žemiškus vargus, tokius, kurie čia, tarp „pasikėliusių“ daugiabučių, rodos, nė egzistuoti negali.

Ko gero dar vienas giliai lietuviškos knygos bruožas yra prabilti apie paprastus, daugiausiai viduje išgyvenamus dalykus, bet prabilti ne bet kaip, o taip, jog atrodo, kad tai ir yra visas gyvenimas, visas pasaulis. Amerika – tebūnie amerikiečiams, Afrika – afrikiečiams, o lietuviui rūpi tai, kas šalia jo vyksta, kas jo širdį virpina, ne pasaulį išgelbėti, ne gyvenimo prasmę išsiaiškinti ir ne kalną turtų susikrauti, bet savo artimą pakalbinti, pasiteirauti, kaip sekasi. Argi ne todėl knygos veikėjas rašytojas jau klinikinėje mirtyje savo mokytoją išvydo, ar ne todėl vėliau apskambino tiek buvusių klasės draugų ir aplankė vieną dar gyvą mokytoją.

Ir nereikia galvoti, kad lietuviui artimi tik žmonės, jis ir su arkliu, ir su beržu susikalbėti puikiai moka, tiesiai kreipdamasis ar per maldą, per Dievą, kuris juk tame pačiame arklyje ar berže ir gyvena, judėti, augti, mirti verčia, „...Dieve, didelis Dieve dirvų, dirvonų ir akmenynų, saulės spindėjimo vyturio aky Dieve, taipogi Dieve negyvų medžių, nulaužtų kamienų, sausų šakų susipynimo pilkame danguje Dieve...“ Ir taip be galo, be krašto.

Ir vis tik... Granauskas nebūtų Granauskas, jei neieškotų ko nors naujo, dar neišbandyto. Kažkada parašė apsakymą iš trijų sakinių, o šįkart įdomu štai kas – veikėjas-rašytojas rašo apie savo mokytoją ir kartu reflektuoja savo rašymą, t.y. rašo apie tai, kaip rašo. Rašo (atsiprašau už stiliaus nesklandumus) apie save trečiu asmeniu, nors ir supranta, kad „jis“ tai „aš“, bet kažkoks kitoks, pasikeitęs. Perfrazuojant Hėrakleitą, „Į tą patį save įžengiame ir neįžengiame“.

Lenkiu galvą.