Kenotafas

Dažniausiai (nors ne visada) sugebame aprėpti naujas dėmesio vertas knygas, kurios pasirodo vietiniame literatūros laukelyje, daugiau ar mažiau suspėjame paskui ryškiausius Europos ir pasaulio literatūros reiškinius – bent jau mus dominančios srities. Pastaruoju metu vis aktyviau pažindinamės su Rytų tautų tekstais, bet artimiausių užsienio kaimynų – brolužių lietuvių ir estų – literatūrinis įnašas taip ir lieka užribyje. Vis dėlto leidykla „Neputns“ pasirūpino, kad latvių skaitytojams taptų prieinamas Talrido Rullio išverstas lietuvių prozininko Romualdo Granausko romanas „Kenotafas“. Reikia pripažinti, kad knygos užpakaliniame viršelyje išspausdintas giriamasis žodis nėra klaidinantis ir su šiuo prozos darbu verta susipažinti artimiau.

Romane meistriškai supinti ir nuolatos vienas kitą dengia trys pagrindiniai pasakojimo klodai. Pirmiausia tai romano kūrimo procesas, kurį inspiravo knygos herojaus-rašytojo-autoriaus balansavimas ant gyvybės ir mirties slenksčio, vizijos regėjimas. Atskleidžiami kuriančios asmenybės jausmai ir svarstymai, iš staigaus impulso pamažu lukštenama jo reikšmė, būtinybė rašyti ir pagrindinė aprašoma problema. Supratęs, kad pačiam sau rašytas tekstas (taip ir nepaaiškėja, ar tai spekuliacija, ar reali sąmonės būsena, vėliau tapusi tikslo įsisąmoninimu) virsta romanu apie pradinės mokyklos mokytoją, autorius pamažu ima traukti iš atminties informacijos apie šį asmenį trupinius, ieškoti sąsajų, pažinti apklausinėjamus asmenis ir t. t. Taip pateikiamas vertingas žvilgsnis į knygos kūrimo užkulisius, kuriuos vaizdingai ir taikliai charakterizuoja pats autorius: „Geriau gulės lovoj ir kapstysis po atmintį, raus joje kaip koks kurmis ilgus urvus, gal ir užtiks ten dar ką nors“ (p. 53). Tampa aišku, kokios svarbios rašytojui yra detalės – iki tokių niuansų kaip sagų spalva ar palto pasiūdinimo laikas, nes gal kaip tik jos atskleis kokią seniai mirusio ir kaip reikiant nepažinto žmogaus gyvenimo ar dvasios pasakojimo sutaptį.

Be to, knygoje neaplenkta XX amžiaus vidurio Lietuvos istorija – tremtys, represijos prieš gyventojus, Stalino mirtis ir šių įvykių atspindžiai kasdieniame žmonių gyvenime. Tiksliau – šių gyvenimų eižėjimas: autorius rodo, kaip sugyventi su skeveldromis, kai vienas iš sutuoktinių išdarda į Sibirą; kaip žmogus, per kraštus liejantis nevilčiai, atsisveikindamas netyčia sužeidžia vaiką ir jį paverčia bepročiu (šis epizodas bene ryškiausiai atspindi to meto tragiškumą); kaip egzistuoti prikaustytai prie invalido vežimėlio...

Trečia, tai chronologiškai apgręžtas pasakojimas apie idėjos įkvėpėją – vizijoje išvystą mokytoją, prasidedantis prisiminimais apie kambarėlyje laikytą karvę ir neišvaizdų paltą, o vėliau atskleidžiantis ne tik slaptą jos meilę, bet ir tragiškus dar senesnės praeities įvykius. Tad rašytojas yra regimai svarbi persona ne tik kuriant romaną, bet ir pačios mokytojos gyvenime.

Kaip retas, bet įvykius glaudžiai apraizgantis voratinklis – protu sunkiai paaiškinami reiškiniai, sąryšiai ir sutapimai, susiję tiek su žmogaus ir gamtos „antgamtišku“ vieningumu, tiek su šių skirtingų pasaulių junglumu. Kaip teigiama knygos anotacijoje, šios „metafizinės gijos, nusidriekiančios per Camille Flamarion, Louiso E. LaGrando, Raimundo Moody, Karlo Osio ir kitų tyrinėjimus“, yra naujovė Romualdo Granausko kūryboje. Apie tai, kiek knygoje autobiografinių žymių, o kiek netiesioginės patirties, šių eilučių autorė nėra informuota.

Tai pasakojimas apie meilę.

Paprastais kalbos resursais ir be dirbtinių lyrinių nukrypimų autoriui pavyko pasiekti kondensuoto emocinio sodrumo. Netgi priešingai – esminiai dalykai išreiškiami nutylint. Pavyzdžiui, nė žodeliu nepraskleista uždraustos, bet tikros meilės galia ir svarba, tai nujaučiama tik iš mokytojos pastabos: „Nejaugi mylėti žmogų galima tiktai atsigulus šalia? [...] Juk jie matydavosi kasdien mokytojų kambary, persimesdavo keliais visai, rodos, nereikšmingais žodžiais, gal pasikalbėdavo po pamokų atsisėdę gonkose ar tuščioj klasėj, – argi to didelei meilei maža?“ (p. 133). Per antskrydį vyrą ir mažus dvynukus praradusios motinos neviltį nusako tik lakoniška rašytojo gyvenimo draugės pastaba: „Nei liūtė, nei kalė, nei jokio kito gyvulio patelė kelias dienas nesitraukia nuo savo žuvusio vaiko. Ir ji negalėjo palikti savo berniukų, užkastų Lietuvos pamiškėj, o pati kuo greičiau sprukti tolyn nuo jų kapo...“ (p. 131).

Romano pradžioje sergančio rašytojo žmonos rūpestis neretai traktuojamas kaip trukdis, ne kartą jai tenka išklausyti frazę – tu to nesuprasi... Tačiau, kai prabylama apie esminius dalykus, kartais ir pačiam rašytojui neperprantamus, jos nuomonė priimama be priešgyniavimų. Rasti bendrą kalbą – nuoroda į kiekvienų santykių esmę.

Nustebino, kad pasibaigus romanui dar publikuotas apsakymas „Su peteliške ant lūpų“, tituliniame puslapyje pristatytas beveik nepastebimai. Iš pradžių papildomas tekstas po „Kenotafo“ atrodė visiškai beprasmis, nes romanas yra vienas iš tų retų pastaruoju metu vis dar skaitomų žanrų – nesvarbu, būtų sukurtas pasaulio, Europos ar vietinių autorių. O užvertus paskutinį puslapį jis paliko tikrai gilų įspūdį ir pauzės poreikį. Bet reikia pripažinti, kad savo nuotaika apsakymas giminingas romanui, nors pasakoja tik apie vienos šeimos sielvartus. Ir čia įvestas transcendentinis lygmuo. Sūnus už tėvo pinigus įsigyja kaimo namą vaizdžioje vietoje, kur abu ketina leisti atostogas. Bet tėvas, netoli mirties guolio esantis širdininkas, nenori jame nė karto pasilikti nakčiai, nes „toj vietoj labai stipriai užgyventa“ (p. 178). Kai sūnus ten nuvažiuoja po tėvo mirties, jam irgi nepavyksta užmigti, nes girdisi balsai, maldos. Apie dviejų paralelinių pasaulių susiliejimą liudija tradicinis išeinančios sielos simbolis – peteliškė.

Kur slypi šio pasakojimo galia? Tikriausiai šių dviejų lygmenų vieningumo įžvalgoje. Vieningumo, kurį nusako mums toks artimas ir suprantamas lietuvių mitinio pasaulio suvokimas, papročiai, tradicija, religija. Ir ritualas, kuris surikiuoja chaosą, palaiko tvarką.