Kenotafas

Romualdas Granauskas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų, Nacionalinės premijos laureatas, naujuoju romanu sukūrė žodžio paminklą pokario mokytojams.

Romano centre – mįslinga mokytojos D. meilės ir lemties istorija, pasakojimo gijomis susieta su tragiško laikotarpio realijomis.

Sunkiai sergantis rašytojas – tai romano veikėjas – klinikinės mirties būsenoje išvysta regėjimą: jauną nuostabią moterį. Ji tarytum paragina „grįžti atgal“, nepalikti šio pasaulio nesupratus jos ir jos gyvento laiko. Iš prisiminimų nuotrupų, pasakotojo pokalbių su buvusiais bendraklasiais ir pedagogais kuriamas įspūdingos mokytojos D. paveikslas, jos meilės ir lemties siužetas, kurį ilgai gaubė mįslės ir nežinia. kartu piešiamas toks Lietuvos pokario vaizdas, kokį jį matytume to meto inteligentų likimuose ir sąmonėje.

Subtilaus prozininko kūrybos naujiena yra metafiziniai ataudai. tai, ką žmonės vadina mistiškais sutapimais. Romanas suartina su meninio vaizdo prigimtimi. Kitas ypatumas – rašytojas kaip personažo dalyvavimas veiksme.

Iškalbūs likimai, gyvenimo tiesa, natūralus gyvos kalbos tekėjimas, rašytojo balso tikrumas, autentika – tokia yra simbolinio paminklo (kenotafo) medžiaga.

Toliau neatsiminė, bet jam iš tikrųjų pagailo to savo rašomojo stalo, prie kurio per beveik trisdešimt metų buvo taip pripratęs, kad nebegalėjo įsivaizduoti, kaip galima ką nors parašyti sėdint prie kito, o ne prie šio. Dar pasiklausė širdies. Ji rimo, ji gana greitai rimo. Tada jis ir ryžosi. Patyliukais atsikėlė, uždegė stalinę lempą, aną, naktinę, užgesino, dabar šviesa nebetvieks žmonai į akis, ir ji ramiai, ilgai miegos, pervargusi ir pražilusi per tas dvi savaites, kol jis gulėjo ligoninėje prijungtas prie visokių ten aparatų. Iš stalčiaus išsiėmė ir pasidėjo priešais storoką pluoštą balto švaraus popieriaus.

Valandėlę žiūrėjo į tą baltą plokštumą. Ne, jokios knygos skaitytojams jis gyvenime neberašys, rašys pats sau. Vien tam, kad nuo aušros ligi juodos tamsos nereikėtų gulėti lovoje ir žiūrėti į plikas beržo šakas už lango. Gal bus ir tokių dienų, kai jose nesimatys net tų dviejų pilkų zylyčių, purpčiojančių tai šen, tai ten arba ilgai tupinčių greta ant plonytės šakelės ir kažko – gal pavasario – taip ilgai ir liūdnai nesulaukiančių.

Paskui lapo viršuje parašė pirmąjį sakinį: „Aš kažkaip žinojau, kad dar nesu atmerkęs akių...“ Nepatiko tas „aš“, tiesiog jam nepriimtina patį pirmąjį sakinį pradėti žodžiu „aš“. Nubraukė tą „aš“, bet be jokio įvardžio sakinys irgi nelabai gerai atrodė. dabar nepatiko ir tas pirmojo „aš“ nubraukimas. Negalėdavo rašyti toliau, jeigu pačiame pirmajame puslapyje tekdavo ką nors užbraukti ar įterpti, - pirmasis lapas turėjo būti švarus, be jokių braukymų ir taisymų, kiti – nesvarbu. Suglamžė tą lapą ir numetė po stalu. Dabar žiūrėjo į kito lapo baltą plokštumą. Kodėl jis parašė tą „aš“, juk jis, pabuvęs Didžiojoj Šviesoj, jau nebebuvo „aš“, o tik tas Kitas. Jeigu Kitas – tai negalima rašyti „aš“...

Dabar pirmasis sakinys atrodė taip: „Jis kažkaip žinojo, kad dar nėra atmerkęs akių“. Ir tada sakiniai patys pasipylė vienas po kito, nieko jis nebebraukė ir nebetaisė...