Kenotafas

Net jei aš dabar apsiputojęs šlovinčiau Romualdą Granauską, kažin ar kas priimtų tai už gryną pinigą – apskritai, snobišku latvių skaitytojų požiūriu, lietuvių autorių proza tokia pat marginali kaip ir mūsiškių autorių tekstai.

Ši nuomonė greičiausiai kvailas prietaras, panašiai kaip ilgas nuotakos suknelės šleifas besivelkantis dar nuo tų laikų, kai visų tarybinių šalių rašytojai kūrė idiotiškus opusus apie kolūkių pirmininkų kovas prieš buožes arba mechanikos cecho tekintojo rūpesčius dėl penkmečio planų. Realybė tokia, kad tenka konstatuoti trijų Baltijos šalių kultūrinės erdvės ir visokio kitokio vieningumo trūkumą. Jei toks egzistuotų, tai ir Baltijos literatūrinis spektras būtų daug visavertiškesnis nei trijų atskirų mažų tautų skurdžios intelektinės galimybės. Jau kurį laiką tenka įsitikinti – lietuvių ir estų rašytojai duoda tai, ko dėl įvairių priežasčių nesugeba duoti mūsiškiai. Ir atvirkščiai – mes turime to, ko neturi jie.

Vienintelis dalykas, kurį galima prikišti Romualdui Granauskui (g. 1939) – tai absoliučiai nekomercinis ir atbaidantis romano pavadinimas. Kuris normalus žmogus knygyne rinksis knygą, kurios viršelyje parašyta „Kenotafas“. Lygiai taip pat galėtų būti „Nekronomikonas“, „Hidrocefalija“, „Paidagogija“ ar dar kokia graikų ar lotynų kalbos subtilybė, kurią retas kuris supranta, bet dažnai, būdamas rafinuotas, mėgsta pasiafišuoti. Be to, ir XX amžiui persivertus į antrą pusę latvių ortografijoje užvirusi sumaištis yra sunkiai pakenčiama. Pavyzdžiui, išeina, kad žodis „dēmoni“ („demonai“) rašomas su ilguoju balsiu ē, bet leidykla „Kontinents“ Dano Browno romano viršelyje ramiai uždėjo „demoni“, nes kažkas kartą prasitarė, kad taip esą teisingiau. Panašiai ir su nelaiminguoju „Kenotafu“. Ir čia mūsų intelektualieji degtukų skaldytojai filologai nesutaria. Įdomumo dėlei atsiverčiau kelis leidinius; išvada viena – kaip noriu, taip rašau: pusė šaltinių vartoja „kenotafs“, kita pusė – „kenotāfs“. (Vargšai vertėjai, kuriems tenka priimti sprendimą!) Bet galų gale – ar ne tas pats! Belieka išsiaiškinti, kas tas kenotafas per daiktas. Žodynas teigia: simbolinis kapas, kuriame nėra palaikų. Antkapinis paminklas svetimoje šalyje mirusiam, žuvusiam ar be žinios pradingusiam žmogui. Padarytas iš graikų „kenotaphion“ – tuščias kapas.

Jei prie šios džiaugsmingos žinios pridėsim dar ir knygos užpakalinio viršelio nuorodą į Camille Flamarion, Louisą E. LaGrandą, Raimundą Moody ir Karlą Osį, kuriuos šįsyk reikėtų priimti už gryną pinigą, ir griebsimės paties pagrindinio dalyko – skaitymo, gausime vieną visokeriopai dėmesio vertą pokalbių partnerį – Romualdo Granausko pagrindinį romano veikėją.

Atmetus melodramiškai banalią pradžią ir pabaigą, „Kenotafas“ iš tiesų yra kūrinys, pajėgus užvaldyti. Formos požiūriu nedidelis – XX amžiaus modernizmo maniera parašytas – romanas, kuriam galima inkriminuoti viską, išskyrus realizmą, primena archajišką ir seniai pamirštą, bet sykiu gražią melodiją. Galbūt tai ilgesio kupina ištarmė, kad niekas šiam pasauly nevyksta šiaip, kad viskas sujungta subtiliomis nematomomis stygomis, kurias egzistuojant paprastai nesusimąstome, bet už kurių neapgalvotą traukymą anksčiau ar vėliau teks atsakyti – jei ne šiame, tai kitame gyvenime. Į romano paviršių iškelta paslaptinga mokytojos D meilės ir likimo istorija yra tik išorės apvalkalas, kuriame gyvena tekstas. „Kenotafe“ pavaizduoti įvykiai lygiai taip pat sėkmingai galėtų vykti ir prieš šimtus metų Turkijoje, o ne pokario Lietuvoje.

Nors paprastai nepripažįstu kombinacijų romanas + apsakymas (-ai) po vienu viršeliu, šįsyk, rodos, legendinio vertėjo Talrido Rullio užsispyrimas prijungti prie „Kenotafo“ apsakymą „Su peteliške ant lūpų“ buvo vykęs. Apsakymas tarsi padeda tašką, kompensuoja „Kenotafui“ ir nesuskaičiuojamiems jo XX amžiaus giminaičiams romanistų kūriniams būdingą esminį trūkumą, kuris literatūroje pažįstamas jau nuo Camus, o gal ir dar senesnių laikų. Ir, žinoma, žmogišką nusivylimo jausmą, kad viskas taip greitai baigėsi ir baigėsi kaip tik taip. „Su peteliške ant lūpų“ yra paveikus Vėlinių pasakojimas – Latvijoje kitados panašius talentingai rašė dabar jau Dvasių pūgoj visų užmirštas Aleksandras Grīnas, paveiktas Edgaro Poe. Romualdas Granauskas po beveik aštuoniasdešimties metų perima šią stygą, kuri iš tikrųjų nesusijusi nei su Poe, nei su Grīnu, veikiau – su mitologiniu pasauliu. Balta peteliškė, juoda peteliškė, vėlės ir namas, kuriame tiek daug mirusios šeimininkės, kad, norint toj vietoj gyventi, jį reikia nugriauti iki pamatų.

Rodos, literatūroje negrįžtamai praėjo tie laikai, kai vienas kūrinys sugebėdavo įtikti visiems. Šiandien tai būtų pigios apskaitos efektas, nes visus sugeba pavergti tiktai trejybė: seksas, baimė ir prievarta. „Kenotafas“, mano galva, skirtas tiems, kurie ieško ko nors gilesnio, rimtesnio.