Kenotafas

Naujas vieno žymiausių lietuvių prozininkų romanas. Nauja jame – metafizikos blyksniai, mistikos prieskonis. Romane susipina dvi istorijos. Sunkiai sergantis rašytojas išvysta regėjimą – nuostabią moterį, kuri tarsi paragina jį mintimis peržiūrėti savo gyvenimą, grįžti prie tam tikrų jo epizodų.

Sergančiam rašytojui apmąstant save ir savo kūrybą, vis labiau ryškėja pokario inteligentijos, mokytojų gyvenimo realybė. Jos centre – mįslinga mokytojos D. gyvenimo ir meilės istorija. Ji atkuriama ne tik iš pasakotojo prisiminimų, bet ir iš jo pokalbių su buvusiais bendraklasiais, susitikimų.

Romanas itin paprastas, rašoma vėl apie pokarį, nieko itin ypatinga, nauja jame nėra. O ir nereikia…. Kaip sako pats rašytojas: „Pasirinkau pačią neįdomiausią temą: rašau knygą apie tai, kaip aš tą knygą rašau“.

P.S. Ir dar citata: „Aš juk žinau, kad ji paskutinė, tik nežinau, kada ir kurioj vietoj nutrūks mano sakinys“.