Da Vinčio kodas

Daug prieštaravimų sulaukusi knyga pagaliau pasiekė ir mane. Tokia populiari, išgirta, bet tuo pačiu ir peikta knyga žada daug vilčių. Sužinojusi daugiau apie autorių, ėmiausi pačios knygos.

Jau pats pirmasis skyrius bylojo apie banalų rašymo stilių. Stipriai jutosi detektyvo elementų. Ir tai tęsėsi visoje knygoje. Pereikime prie intriguojančios dalies, t.y. prie vadinamųjų „faktų“, įrodančių, kad Krikščionybė paremta smurtu, melu ir fundamentaliu tikėjimu. Denas Brownas pateikė nemažai pavyzdžių – įrodymų, rašė įtaigia kalba. Vienas iš įrodymų – „Paskutinės vakarienės“ analizė. Leonardo Da Vinčio paveiksle turime pastebėti neatitikimus su Biblija. Prie stalo turi sėdėti Jėzus ir dvylika jo mokinių, tačiau tarp tų dvylikos mokinių yra viena moteris. Kaip išaiškino Denas Brownas, tai yra Jėzui iš dešinės sėdinti Marija Magdalietė. Negana to, ji glaudžiai įsikibusi Jėzui į parankę. Vietoj vienos Šventos Taurės, kurią Jėzus pasiuntė savo mokiniams, and stalo stovi trylika vienodų taurių. Ir paveikslo centre aiškiai įžiūrimas simbolis – M raidė, reiškiantis Marijos Magdalietės inicialus. Štai čia ir užsimezga karščiausias detektyvas, Gralio (arba Šventosios Taurės) paieškos. Visa esmė slypi tame, kad rašytojas nori parodyti pasauliui, kokia Krikščionybė neteisinga ir negerai interpretuojama. Pasak jo, XV-XVI a. buvo įkurtas Siono vienuolynas, kad saugotų tūkstantmečių paslaptį – Jėzus nebuvo šventasis, nedarė stebuklų, o buvo geros širdies paprastas mirtingasis, vedęs Mariją Magdalietę ir turėjęs dukterį Sarą. Šiame detektyve dalyvauja dvi opozicinės šalys: Krikščionių bažnyčia ir jos priešakyje Opus Dei bendruomenė ir Siono vienuolynas. Abi pusės bet kokiais būdais stengiasi surasti Kertinį Akmenį, kuris nurodo Šventojo Gralio buvimo vietą. Na ir žinoma, tokio stiliaus knygoje, pabaiga visada stebėtinai gera. Gėris nugali blogį... Kertinis akmuo surastas, paaiškėja, kas yra Šventasis Gralis (Marijos Magdalietės palaikai) ir kur jis palaidotas. O pats geriausias įvykių įvykis  - Kertinis akmuo pateko į saugias rankas, kurios pratęs Siono vienuolyno darbą išsaugoti paslaptį.

Pasak Browno, nuslėpta Jėzaus ir Magdalietės santuoka paaiškina, kodėl bažnyčia ignoruoja moteris ir visus moteriškumo simbolius. Sekant autoriaus mintį, paaiškėja, kad ir žydų karalius Dovydas žinojo ir tikėjo šventuoju moteriškumu, nes savo simboliu pasirinko taisyklingą pekiakampę žvaigždę. Geriau įsižiūrėjus pamatome du apverstus ženklus  - ▲ ▼, kurie reiškia vyrą ir moterį.

Taigi kalbėti apie tikėjimo „revoliuciją“ tikrai nereikėtų. Senoji ir tradicinė Krikščionybės sąvoka su savo dogmomis, istorija ir praeitimi yra vienas tikėjimo kelias. Tai tikėjimas, nereikalaujantis nei faktų, nei įrodymų. O Denas Brownas pateikė kitą tikėjimo kelią, neva Krikščionybė nėra paremta stebuklais, o tikėjimo pradininkas buvo paprastas mirtingasis. Ir nors autorius stengėsi pateikti įrodymų, tačiau jie paremti tik spėliojimais ir, gal, eiliniais sutapimais.

Niekada nebuvo vieningos nuomonės apie religiją, o „Da Vinčio kodas“ - tai tik viena iš daugelio nuomonių.