Da Vinčio kodas

Apie bestselerių bestselerį Dano Browno trilerį „Da Vinci kodas“ tiek prirašyta, kad nė neatsimenu, kuriame iš laikraščių perskaičiau sielvartingą apžvalgininko klausimą: „Kodėl knyga, iškovojusi pasaulinį populiarumą, būtinai turi būti trileris, atitinkantis dvylikamečio protinį išsivystymą?“

Iš tiesų, kodėl? Tas klausimas galioja ne tik „Da Vinci kodui“. Prisiminkime garsųjį, pasaulį šturmu paėmusį intelektualinį veikalą „Sofijos pasaulis“. Pagaliau „Tris muškietininkus“ ar „Grafą Montekristą“. Tai vis paaugliškos knygos, o faktas, kad jos buvo, yra ir (atrodo) išliks perkamiausios, šį tą sako apie mus visus. Ir, beje, ne vien tik bloga.

Dano Browno stebuklingai išgarsėjęs trileris mažai kuo išsiskiria iš panašių knygų konteksto. Jame yra mįslė – net daug mįslių, o tai, kad viso romano intriga priklauso, kaip liūdnai pažymėjo kitas apžvalgininkas, „nuo to, kad freskoje „Paskutinė vakarienė“ šv. Jonas nutapytas šiek tiek panašus į mergaitę“ – ką gi, esame skaitę ir silpnesnių dalykų. Taigi mįslė tokiame romane nėra svarbiausias variklis. Panašu, kad svarbiau – savotiška sąmokslo teorija, alternatyvus istorijos eigos paaiškinimas. Siono brolija (lietuviškame vertime nepaaiškinamai virtusi pastatu – „Siono vienuolynu“), per šimtmečius sauganti Jėzaus ir Marijos Magdalietės paslaptį, kurią neva įnirtingai slėpė oficialioji Bažnyčia, – puikiausias trilerio veikėjas. Organizacija, kuriai galėjo priklausyti daugybė garsiausių žmonių, turinti slaptą misiją ir siekianti jokiais būdais neišlįsti į viešumą. Herojus, išmanantis simbolius, ir jo pagalbininkė, herojė šifruotoja, „kriptologė“. O svarbiausia – sąmokslai, paslaptys, pavojai... Tai kas, kad narsių herojų taip sunkiai gaunamą slaptąją informaciją skaitytojas gali susirasti įsijungęs internete google.com paiešką. (Negaliu susilaikyti nepacitavusi dar vieno autoriteto, aktoriaus Antonio Banderaso, kuris atsakydamas į klausimą apie labiausiai jam patikusią knygą įvardijo „Da Vinci kodą“ ir pridūrė: „Tai labai intelektuali knyga; ją skaitant teko ne kartą atsiversti enciklopediją“. Banderasas, priminsiu, narsuolis herojus. Zoro.)

Paaugliškos knygos tuo ir geros, kad joms nereikia nei tikslumo, nei patikimumo. Priešingai – juo labiau nežabota autoriaus vaizduotė, juo geriau. (Ar kas nors iš tiesų tiki, kad d’Artanjanas išgelbėjo Prancūzijos karalienės garbę, laiku atgabenęs deimantus? Ir ar kam nors tai rūpi?) Todėl iš visų reakcijų, kurias sukėlė „Da Vinci kodas“, labiausiai nesuprantamas kritikų noras paneigti jos turinį „pagrįstais argumentais“. (Tiesa, ją galima paaiškinti tuo, kad autorius lyg ir pretenduoja į moksliškumą.) Kokie argumentai?! Vaikinas fantazuoja! Ir fantazuoja taip, kad Dieve duok kiekvienam: siužeto sukalimo ir veiksmo vystymosi požiūriu trileris nepriekaištingas. Žinoma, erzina baisiai prastas stilius (ne tik vertimo, originalas toks pats). Bet gal tai irgi paaugliškas ypatumas? Retorika ir sugebėjimas kalbėti paprastai bei elegantiškai ateina su amžiumi. Subtilus literatūros žinovas regimai krūpteli, perskaitęs, kaip veiksmo vietoje išnyra „trisdešimt dvejų metų, nepaprastai atkakli ir užsispyrusi moteris, [kuri] karštai kibo į naujausią britų kriptologijos metodologiją ir todėl ilgainiui ėmė erzinti prancūzų kriptografus veteranus“. Bet juk subtilus literatūros žinovas puikiai supranta, kad tokia herojė būtina tokiam veiksmui? Todėl atsidūsta ir susidomėjęs skaito, skatinamas vienintelio (pripažinkime, paaugliško) klausimo: o toliau? Kas buvo toliau?

Taip, knyga „Da Vinci kodas“ beviltiškai bloga. Tačiau tai iš esmės ne knyga, o savotiškas laisvalaikio žaidimas, leidžiantis skaitytojams pasijusti herojiškiems, neišmintingiems, maištingiems. Jauniems.

Tiesa, ši knyga (ar, veikiau, jos nesaikingas populiarumas) atskleidė ir daugiau įdomių dalykų apie mus pačius. Bet jie irgi nėra itin nauji. Kodėl gausybė smalsuolių it saldainį prarijo legendą apie Jėzaus ir Marijos Magdalietės santuoką bei Vatikano klastas? Ši legenda egzistuoja nuo gnostikų laikų, ir Brownas ją tik apvilko pseudomoksliškumo rūbu, beje, irgi labai mėgstamu paauglių. Dar Chestertonas rašė: „Kai žmonės liaujasi tikėti Dievu, tai nereiškia, kad jie nebetiki niekuo: jie pradeda tikėti bet kuo“. Pavyzdžiui, da Vinci kodu. Arba Ifo pilies kalinio žygiais.