Da Vinčio kodas

Dan Brown – vienas iš labiausiai skaitomų JAV rašytojų. Baigęs Amherso koledžą ir F. Eksterio akademiją, dėstė anglų kalbą, bet sėkmingai debiutavęs atsidėjo vien tik literatūrinei kūrybai. Gerai ar blogai jis pasielgė palikime spręsti jo studentams, aš aptarsiu vieną jo knygą – „Da Vinčio kodą“.

„Kas tiki - nesuklups, kas abejoja - žus“ - taip galėčiau apibūdinti pirmąjį ispūdį, kilusį man perskaičius Dan Brown knygą „Da Vinčio kodas“. Šis romanas sukėlė daugelį kontraversiškų nuomonių, tačiau, nepaisant to, vis dar yra daugelio šalių skaitomiausių ir perkamiausių knygų dešimtukuose.

Rašytojas išties išmoningai sugeba pateikti savo religijos istorijos interpretaciją, ją pateikdamas sintezėje su dėmesį prikaustančiu romanu. Knyga – amerikietiškojo ateisto biblija, arba Discovery laidos pakaitalas, visame pasaulyje papiktinusi daugelį tikinčiųjų ir ne tik jų.

Amerikiečių istorikas Prancūzijoje tiria painią žmogžudystę, kuria per klaidą yra apkaltinamas, jam padeda aukos dukterėčia.Ir prasideda, įtemptas siužetas, kažkodėl primenantis holivudinius „bajavykus“, neleidžia skaitytojui padėti knygos į šoną. Luvras ir keli garsieji Da Vinčio pavekslai aprašomi labai smulkiai, beveik leidžia pasijusti tikru šio didžiausio pasaulio muziejaus ir didžiausio genijaus žinovu. Neįkyriai ir nepstebimai skaitytojas supažindinamas su daugeliu idomių istorijos ir meno faktų, tokių kaip Ninevijos susirinkimas, Tamplierių ordino susikūrimas, da Vinčio paveikslų kilmės teorijomis ir paties genijaus viešu ir slaptuoju gyvenimu. Neįkyriai, bet įdomiai išaiškinama, kas tas skaičius PI ir čia pat pateikiama krūva priežasčių, kur jį galima aptikti bei kodėl juo verta žavėtis, net nesimokiusiems matematikos bus įdomu sužinoti trivialios Fibonačio sekos paslaptį ir atradimo istoriją.

Knyga – tikram amerikiečiui, kuriam reikia spyrio į užpakalį, kad tas imtų domėtis istorija ar skaityti daugiau knygų.

Paskolinau šią knygą vienam savo draugui – vos tik perskaitęs knygą , šis pilietis, kuris greičiausiai nesugebėtų atskirti Picasso nuo Piazzolos atėjo pas mane ir gerą valandą susidomėjęs tyrinėjo Da Vinčio „Paskutinę vakarienę“. Šis fenomenas net privertė mane šiek tiek atlaidžiau žiūrėti į knygos pabaigą, po kurios burnoje kurį laiką buvo įtin keistai saldu (kaip suvalgius saldžių POP CORN‘ų, užsikandant juos MARS šokoladuku).

Tarsi saldainis skaitytojui – galimybė pasijusti protingesniu už „garsiausius britų istorikus“ ir įspėjus kai kurias mįsles (o jų čia apstu) nepatenkintai trypčioti nekantraujant, kol jas įspės ir pagrindiniai knygos veikėjai.

Knygą perskaityti ir net įsigyti tikrai verta, turiu ją ir žinau, kad taip priversiu savo dvylikametį sūnėną domėtis istorija (po šio romano užverčiau jį krūva naudingų veikalų ir paslėpiau visą holivudinį šlamštą, kad netyčia jaunuolis „ne ta vaga“ nepasuktų).