Aš esu nulis

Turiu paauglį, tad italų rašytojo Luigi Ballerini „Aš esu nulis“ knygą paėmiau į rankas vaikų literatūros skyriuje neatsitiktinai. Permetus akimis pirmus puslapius, nesuvokiau apie ką rašoma – mistiniai balsai, neviltingas pagalbos šauksmas, keistų nurodymų seka.
„Jokių jausmų...tik testai, kuriuos reikia įveikti, ir taikiniai, į kuriuos reikia pataikyti.“

Toliau sekė įvykiai, kurie imponavo netikėtumu, įtampa. Ryškėjo tema – vaiko bejėgiškumas šių dienų aukštų technologijų pasaulio kontekste. Pasaulio, kur tiek daug agresijos, smurto. Paauglio maištingumas apskritai yra nukreiptas prieš tas formas, į kurias jis įstatomas nuo pat gimimo.

Romano herojus Mikelė, vadinamas Nuliu, po truputį praregi, suvokdamas, į kokią tamsią melo aklavietę jis buvo įspraustas. Psichologinio ir fizinio įkalinimo labirintuose randa išeitį iš siauros  pasaulėjautos narvo. Augintas dirbtinoje aplinkoje, kur buvo imituojamas rūpestis, globa, meilė, kur nebuvo galima rodyti emocijų, kur patyrė vienatvę, izoliaciją nuo šeimos, draugų –  jis ima maištauti. Tame maište formuojasi vaiko asmenybė, pilna ambivalentiškų išjautimų, atbunda jautrumas kitų nelaimėms.

„Kartą atradęs dangų, nebepasitenkinsi lubomis, nors ir atrodo , kad jos tave saugo... kartą pajutęs miško šaltį, nebepasitenkinsi oro kondicionieriumi...“
„ ...norėčiau likti, ne, norėčiau pabėgti, norėčiau mylėti, ne, norėčiau mirti, norėčiau girdėti, ne, norėčiau  likti kurčias... nes esu supykęs, įsiutęs, sutrikęs, susigraudinęs, liūdnas, džiugus, išsigandęs“.

Puiki romano idėja ir jos interpretavimų sluoksniavimas: čia ir psichologinis paauglio pasaulis, integruojant save į realią visuomenę, čia ir šiame amžiuje atsiradę nauji informacijos technologijų nusikaltimai, susiformavusi nauja vergovės forma, vaikų išnaudojimas,  kova už asmens laisvę.

Romano herojai realistiškesni nei įsivaizdavau jų realumą.
„Tu mažas bailys“ – bandoma įteigti berniukui, siekiant sugniuždyti jame užgimusį laisvės troškimą, ryžtą ir drąsą.

Skaitau ir galvoju, čia ne fantazija, čia viskas realu. Anapus  monitoriaus ekrano realaus gyvenimo atspindžiai. Aš jau neabejoju virtualaus karo tinklo egzistavimu (VKT), pavogta ir įkalinta vaikyste, beprotiško nusikalstamumo mastais. Dar daug prielaidų apčiuopiu romane, keliančių grėsmę socialiniam saugumui, tokie kaip – žmogaus sąmonėje formuoti tariamą vaizdą kaip tikrovę.  Virtualioje tikrovėje aptinkami bene visi realaus socialinio gyvenimo atributai. Vienas iš tokių reiškinių yra nusikaltimai, pasitelkiant aukštąsias technologijas.

Esu šokiruota paauglio prisipažinimu:
„Aš labai gerai pilotuoju dronus... Aš puikiai mėtau bombas... aš neįtikėtinai greitai galiu aptikti žmogų (ekrane), besislepiantį kalnų olose... ir su bazuka man neblogai sekasi... ir man, aišku,  šis žaidimas labai smagus.“

Nulis – tai nuasmenintas, beveidis žmogus, nepriklausantis jokiam sociumui, neturintis empatijos jausmo, kuriam žudymas tėra žaidimas, lyg kaladėlių statymas ir griovimas. Nulis tai niekas arba tampa reikšmingas, pridėjus prie jo skaičių. Puiki ir liūdna ši istorija apie tiesą, įvardijus kurią, žmogus tampa laisvu.

Knygos viršelio iliustracija, tiesa, primena makiažo reklamą, tačiau  man patiko ši skaidri akis su mėlyna lėliuke ir žydras knygos fonas, tarytum koks plaukimas į švarius vandenis.

Užkliuvo tai, kad  romane kai kur deramai neišsiūbuota įvykių eigos amplitudė. Nepakanka vien tik sukurti intriguojančią įtampą. Pavyzdžiui, manęs neįtikino per staigi vaiko adaptacija naujose sąlygose. Po trylikos metų, praleistų uždaroje erdvėje tarp vaizdų  monitoriuje, formulių, skaičių, jaunasis herojus staiga vysto veiklą prieš jį įkalinusius nusikaltėlius.

Šių laikų bestseleriai turi bendrą bruožą –  šuoliuojantis siužeto vystymas ir greita atomazga. Per sausas įvykių aprašymas, nepakankamas herojų vidinio pasaulio, jų psichologinės būsenos perteikimas. Per mažai gamtovaizdžių. Tačiau likau šios skaudžios temos emociškai paveikta ir šiek tiek sugluminta.

Manau, verta perskaityti  Luigi Ballerini romaną „Aš esu  Nulis“ ir tuo pačiu naujai pažvelgti į kompiuterizuotą mūsų vaikų pasaulį, tą, kurio virtualumas iš tikrųjų slopina fantaziją ir kūrybingumą – nes visi ėjimai užprogramuoti iš anksto. Negali daryti to, ko nėra žaidimo scenarijuje, kūrybiškai jų keisti negali, tad priimi jau suformuluotas žaidimo taisykles. Smegenims reikia iššūkių ir nestandartinių užduočių, o kompiuteriai  to neišpildo.

Ar tikrai techninė pažanga tik didina komfortą ir saugumą? Tai viena monetos pusė, koks jos reversas? Žmonija vis labiau linkusi pasinerti į  techno-narkozės transą. Romanas kažkiek  išdėsto vektorius ateičiai: pabusti, sustoti, permąstyti.
Malonaus skaitymo.


Naudota papildoma medžiaga:
Čepulis, Nerijus. Techninė anestezija, aparatas, žaidimas // Logos: religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas. Vilnius: Logos. ISSN 0868-7692. 2015, Nr. 83, p. 26-33.