Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vokiečių literatūros vertėjų susitikimas Berlyne

2007-05-01
„Be vertėjų pasaulinė literatūra būtų tik tuščia sąvoka. Tai, ką mąsto ir jaučia kitos tautos, sužinome iš nacionalinių literatūrų, kurios tampa mums prieinamos tik vertėjų kalbos meno ir gebėjimo interpretuoti dėka.

Nuo Goethe’s laikų Vokietija laikoma klasikine vertėjų šalimi. Toji tradicija tebegyvuoja, juk kas antra grožinės literatūros knyga – verstinė. Taip į savo kultūrinę aplinką ne vien įtraukiame pasaulinę patirtį. Verstinė literatūra yra ir reikšmingas ekonominis veiksnys. Skaitoma literatūra formuoja mūsų kalbos jausmą, todėl vertėjai daro didžiulę įtaką savo gimtajai kalbai. Kuo sodresnė verstinių knygų kalba ir raiškesnis jų stilius, taigi kuo aukštesnė vertimo kultūra, tuo turtingesnė ir gyvesnė vokiečių kalba.“

Šios eilutės – iš Vokietijos literatūros vertėjų memorandumo, parengto per 1997 metų sausio mėnesį Berlyno literatūros institucijoje „Literarisches Colloquium Berlin“ (LCB) vykusį vertėjų suvažiavimą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį įkūrus Vokietijos vertėjų fondą (kurio būstine tapo LCB), padėti pagrindai teikti veiksmingą paramą vertėjams. Vertėjų fondas skiria kūrybines stipendijas vertėjams, pageidaujantiems dirbti Europos vertėjų kolegijoje Štralene.

Pastaraisiais metais LCB vyksta daug renginių vertėjams. Vokietijos vertėjai darbuojasi dirbtuvėse, nagrinėdami teorines bei praktines vertimo problemas. Kitų šalių vokiečių literatūros vertėjai kviečiami ne tik įsigilinti į konkrečių tekstų vertimo klausimus specialiai jiems rengiamuose bendruose seminaruose, bet ir supažindinami su naujomis vokiečių literatūros tendencijomis, dalyvauja rašytojų skaitymuose ir diskusijose su literatūros kritikais.

LCB buvo įkurtas 1963 m. pietinėje Berlyno dalyje, riterių pilį primenančioje viloje, esančioje prie berlyniečių pamėgto Vanzė ežero. 1885 m. ją pastatė statybos rangovas Robertas Guthmannas, po jo mirties vilą išsinuomojo bankininkas Ernstas Goldschmidtas, Carlo Zuckmayerio giminaitis. Rašytojas, čia parašęs pjesę „Linksmasis vynuogynas“, pirmasis pasinaudojo kūrybine šių namų atmosfera, taip tarsi padėdamas pamatus jų literatūrinėms tradicijoms. Po karo vilos istorija buvo marga: čia įsikūrė kazino, viešbutis, karo laivyno laboratorija. 1960 metais ją perpirko Berlyno senatas. LCB sumanytojas profesorius Walteris Höllereris, sugebėjęs suburti literatus, pakreipė vilos likimą. Į dar apleistą namą diskutuoti rinkdavosi „Grupė 47“. Per 45 metus nuo LCB įkūrimo jame viešėjo ir kūrė rašytojai: Johnas Steinbeckas, Johnas Dos Passosas, Friedrichas Dürrenmattas, Uwe Johnsonas, Umberto Eco, Pavelas Kohoutas, Ceesas Noteboomas, Toni Morrison.

Šių metų kovo 18–24 d. mudvi su Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininke Jurgita Mikutyte dalyvavome didžiausiame iki šiol LCB surengtame vokiečių literatūros vertėjų susitikime-kongrese. LCB kartu su Roberto Boscho fondu (Robert Bosch Stiftung) ir Vokietijos–Rytų Europos kultūros forumu (Deutsches Kulturforum östliches Europa) pakvietė 62 vertėjus iš 33 šalių. Daugiausia vertėjų buvo iš Europos, atvyko kolegų ir iš Argentinos, Japonijos, JAV, Brazilijos, Kinijos bei Taivano.

Šiųmečio vertėjų kongreso programa buvo įtempta: trys seminarų, skaitymų, susitikimų ir diskusijų dienos su rašytojais Berlyne ir dviejų dienų išvyka į Leipcigo knygų mugę. Pirmą vakarą kongreso organizatorius Jürgenas Jacobas Beckeris kalbino vertėjus, pristatydamas juos kolegoms. Pasižymintis subtiliu humoru, jis sukūrė jaukią atmosferą. Kitą dieną Lotharas Mülleris, laikraščio „Süddeutsche Zeitung“ literatūros skyriaus redaktorius, pranešime „Dabarties archyvas“ apžvelgė vokiečių literatūros raidą po 1989 metų. (Būtent šio laikraščio literatūrinio priedo redaktorius Thomas Steinfeldas prieš du mėnesius sukėlė dar nenuslūgusią Vokietijos literatūros vertėjų pasipiktinimo bangą, vasario 2-ąją išspausdinęs straipsnį ir juos užsipuolęs, jog pastaraisiais metais į vokiečių kalbą išverčiama vis mažiau knygų. Iš tiesų nuo 2002 metų, kai Vokietijoje įsigaliojo naujas Autorių teisių įstatymas, vertimų sumažėjo 30 procentų! Menki juokai. Pasirodo, kad kalti vertėjai, užmiršę savo veiklos kultūrinę misiją ir reikalaujantys deramų, išgyventi leidžiančių honorarų.)

To paties laikraščio redaktorius Ijoma Mangoldas supažindino su nauja Vokietijos literatūra. Vertėjams, o ypač tų šalių, kuriose leidyklos patiki jiems paieškoti jų šalies skaitytojus galinčių sudominti autorių, kyla klausimas: ar į knygą, sukėlusią furorą Vokietijoje, bus atkreiptas dėmesys, t.y. ar ją pirks Egipte, Kroatijoje, Suomijoje arba Lietuvoje? Juk dėl įvairių priežasčių kitų šalių skaitytojai baidosi vokiečių autorių knygų. Gal dėl sunkiai išgyvendinamos nuostatos, kad vokiečių literatūra yra perdėm metafizinė ir kelia žiovulį? Gal priešingai – kad naujos kartos rašytojai nebeatitinka šio stereotipo? Įsidėmėtina anekdotiška istorija apie vokiečių rašytoją Janą Costiną Wagnerį, kurio kriminalinis romanas, išverstas į suomių kalbą, Suomijoje sulaukė nemažo pasisekimo (ar ne todėl, kad veiksmas vyksta Suomijoje?). Kiti užsienio leidėjai susidomėjo šia knyga, pamanę, jog jos autorius – suomis, bet jų susidomėjimas išsyk atvėso, išsiaiškinus, kad rašytojas yra vokietis.

Per tris dienas Berlyne vykusius renginius su vertėjais susitiko ir į klausimus atsakė kongreso organizatorių pakviesti rašytojai. Jie skaitė ištraukas iš naujų savo kūrinių. Rašytoja, filosofė ir vertėja Emma Braslavsky šiemet išleido pirmą romaną „Aus dem Sinn“ apie staiga atmintį praradusį matematiką. Nedidelėje tremtį išgyvenusių Sudetų krašto vokiečių bendruomenėje tragikomiškai susipina praeitis ir dabartis. Naujas jaunos, dviem literatūros premijomis įvertintos romanistės Antje Ravic Strubel psichologinis romanas „Kältere Schichten der Luft“ buvo nominuotas ir Leipcigo knygų mugės premijai. Jo veiksmas vyksta viename Švedijos kempinge. Meilė, aistra, baimė ir agresija tampa nebevaldomos – tarp fantazijos ir realybės pasiklydusių herojų likimas baigiasi mirtina tragedija. Literatūros kritikai negaili rašytojai pagyrimų už precizišką ir išraiškingą rašymo stilių. Hansas Joachimas Schädlichas, vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių prozininkų, už bekompromisę VDR režimo kritiką 1977 m. „ištremtas“ į VFR, artistiškai perskaitė ištrauką iš ką tik išleisto apsakymų rinkinio „Vorbei“. Tai trys istorijos apie poeto R.L. Stevensono, archeologo J.J. Winckelmanno ir kompozitoriaus A. Rosetti paskutines gyvenimo dienas. Jürgenas Beckeris dažnai pristatomas kaip eksperimentinės literatūros kūrėjas. Kelis dešimtmečius skyręs poezijai, 1999 m. jis išleido romaną „Aus der Geschichte der Trennungen“. Išgirdome ištrauką iš šio autobiografinio romano, pasakojančio apie prieštaravimų kupiną Vokietijos istoriją. Poeto ir eseisto Lutzo Seilerio eilėraščių į lietuvių kalbą yra išvertęs Laurynas Katkus. 2003 m. jis lankėsi Lietuvoje kaip Poetinio Druskininkų rudens dalyvis. Lutzas Seileris skaitė ištraukas iš 2004 m. išleisto esė rinkinio „Sekmadieniais galvojau apie Dievą“.

Stiprių impulsų dabartinės vokiečių literatūros raidai duoda imigrantai iš kitų šalių. Saša Stanišićius su šeima atvyko į Heidelbergą, kai jam buvo keturiolika metų. 2006 m. išleistas jo romanas „Wie der Soldat das Grammofon repariert“ – vienas įspūdingiausių praėjusių metų prozos debiutų. Sherko Fatahas, iš Irako emigravusio kurdo ir vokietės sūnus, gimė Rytų Berlyne. Už 2001 m. išleistą romaną „Im Grenzland“ jis pelnė literatūros premiją „Aspekte“, skiriamą už geriausią metų prozos debiutą. Wolfgangas Büscheris, per 83 dienas pėsčiomis nukeliavęs 2500 km iš Belyno į Maskvą, išleido vieno seniausių literatūros žanrų kūrinį – kelionių aprašymą „Berlynas–Maskva. Kelionė pėsčiomis“. Gaila, kad rašytojo kelias nesuko per Lietuvą, mat subjektyvūs kelionių įspūdžiai perteikti labai poetiškai. Pasiklausyti rašytojų Navido Kermani’o ir Uwe’s Timmo skaitymų vakarais į LCB, be kongreso dalyvių, rinkosi ir literatūros mėgėjai iš miesto. Iraniečių šeimoje Zygene gimęs žurnalistas, dramaturgas, režisierius, literatūros kritikas ir mokslininkas, rašantis filosofinėmis bei religinėmis temomis, Kermani’s klausytojus supažindino su savo pirmu romanu „Kurzmitteilung“, kurio temą – artimo žmogaus netektį – nagrinėjo ir ankstesnėje savo kūryboje. Berlyniečiai plūdo susitikti su rašytoju Uwe Timmu ir pasiklausyti jo skaitomų romanų „Morenga“ (1978) ir „Am Beispiel meines Bruders“ (2003) ištraukų.

Leipcigo knygų mugės premijos, įsteigtos prieš trejetą metų, laureato Ingo Schulze’s skaitymų vakaras Knygų namuose buvo vienas iš daugybės mugės renginių. Nors jo knygos įvairių šalių skaitytojams prieinamos 27 kalbomis, rašytojas nudžiugo, išgirdęs, kad nauja jo knyga „Handy. Dreizehn Geschichten in alter Manier“ susidomėta Lietuvoje, ir nustebo susivokęs, jog jo kūriniai į lietuvių kalbą iki šiol dar neišversti. Naujos knygos pasakojimo tonas lakoniškas, bet iš jo kylantis komiškumas kontrastuoja su žmonių būties tragizmu.

Šiais globalizacijos ir visuotinio tautų kraustymosi laikais įvairių kultūros sričių teoretikai nerimsta svarstydami, kiek tautiškos dvasios likę kiekvienoje nacionalinėje kultūroje. Ne išimtis ir vokiečiai.

Kultūrinių šalies aktualijų dvasią atitiko klausimas „Kuo vokiška vokiečių literatūra“, iškeltas LCB Leipcigo mugėje per Navido Kermani’o diskusiją su vokiečių literatūros vertėjais. Makedonietė kolegė Zorica Simovska patikslino klausimą, nes, jos manymu, derėtų kalbėti apie vokiečių kalba parašytą literatūrą. Juk iš tiesų – ar galime įsivaizduoti vokiečių literatūrą be Franzo Kafkos, žydo, rašiusio Prahoje? Šiuolaikiniai Vokietijos rašytojai – iranietis Navidas Kermani’s, serbas Saša Stanišićius, kurdas Sherko Fatahas, net vengrė Theresia Mora neretai traktuojami kaip migrantų literatūros atstovai, bet niekur nedingsi – jie kuria nūdienę vokiečių literatūrą. Kita vertus, kai leidyklos arba vertėjai renkasi knygas savo šalies skaitytojams, būtent nacionalinė specifika ir pakiša koją. Tarkim, vokiečiai leipsta iš malonumo, skaitydami Wolfgangą Herrndorfą, vadinamos „Golfo kartos“ atstovą, kuris savitai pateikia visuomenės gyvenimo aktualijas, įpindamas Vokietijos visuomenėje sklandančių paskalų. Tik bėda, kad lietuvių skaitytojai veikiausiai nesusigaudytų, apie ką jis rašo. Mes turime Juozą Erlicką ir į jokį poną Herrndorfą jo neiškeisime! Deja, ir neišversime taip, kad suprastų bent artimiausi kaimynai.

Leipcigo knygų mugėje LCB surengė dar vieną vokiečių literatūros vertėjų diskusiją, pavadintą pagal pasisekimo Vokietijoje sulaukusį Danielio Kehlmanno romaną „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“). Pagrindinis diskusijos klausimas: kokių vokiečių autorių, kokių kūrinių pageidauja užsienio skaitytojai? Iš italų kolegos sužinojome, kad Italijoje dviem premijomis buvo apdovanotas Uwe Timmas. O čekų vertėjas Tomas Dimteris įgėlė inertiškai skaitytojų publikai: kad ir kokias prastas knygas parašytų Günteris Grassas, Čekijoje jas vis tiek visi pirks.

Kolegos vertėjai vokiečiai atskirame renginyje pasakojo apie 2006-ųjų rudenį tame pačiame LCB surengtą konferenciją „Žvilgsnis į kaimyno daržą“, skirtą pasidalinti patirtimi ir žiniomis apie vertėjų situaciją Vidurio ir Rytų Europoje: apie vertėjų organizacijas, jų veiklą, tobulinimosi galimybes, honorarus ir panašiai. Praktiniai vertėjų gyvenimo klausimai pasirodė aktualūs ir kitų šalių kolegoms, pavyzdžiui, išryškėjo, kad arabiškose šalyse knygos neredaguojamos. J. Mikutytė papasakojo apie Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos neseniai pirmąkart surengtą ir sėkmės sulaukusią Antipremijos akciją. Kolegos ilgai aptarinėjo tiek pačią Antipremijos idėją, tiek vertimo kokybės klausimą. Sužinojome, kad daugelio šalių vertėjai gali tik pasvajoti apie honorarus, mokamus už knygų panaudą bibliotekose.

LCB buvome supažindinti su nauju vokiečių literatūros vertėjų forumu internete www.uebersetzercolloquium.de, kuriame kviečiami registruotis visų šalių vokiečių literatūros vertėjai. Čia jie sulauks kolegų patarimo ir galės vieni su kitais diskutuoti.

LCB vertėjų kongreso rengėjams per kelias dienas pavyko pateikti įvairiapusę naujų vokiečių literatūros krypčių ir aktualių problemų panoramą. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos skaitytojai vis daugiau domėsis šiuolaikinių vokiečių rašytojų kūriniais ir su malonumu skaitys jų vertimus.


Vilija Gerulaitienė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-02 15:46
Apsigalvojau
Gera info, įdomu, dėkui!

Stebiuosi, kad, konkrečiam literatūros kūriniui sukėlus žiovulį, įmanoma dėl to kaltint autoriaus tautybę. :) O šiaip jo - prieš gerus vertėjus visad lenkiu galvą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą