Vladimiras Laučius yra labai kvalifikuotas, įžvalgus ir įdomus politikos komentatorius, į kurio žodžius įsiklausai, nors nebūtinai visuomet sutinki. Tačiau jo straipsnis portale alfa.lt apie Salomėją Nėrį („Bolševikas kelio nepaliks: šlovė Salomėjai Nėriai“) nustebino. Nelabai moku išsiaiškinti, kodėl jis toks yra. Nežinau p .V. Laučiaus biografijos, bet spėju, kad jis arba turėjo blogus literatūros mokytojus, arba prastai orientuojasi sovietmečio mūsų kultūriniame gyvenime. Galbūt jis yra per jaunas ir neturėjo galimybės jame dalyvauti, o vėliau juo stačiai nebesidomėjo.

Vienas esminių jo straipsnio teiginių yra tas, kad sovietmečiu esą buvęs pervertinamas, „sudievinamas“ menas, menininko statusas suteikdavęs visuomenės akyse indulgenciją nuo politinių nusikaltimų ir niekšybių, ir toks požiūris įsitvirtinęs ir posovietinių laikų sąmonėje, ypač inteligentų, susiformavusių sovietmečiu ir jo besiilginčių.

Taigi, tai nėra tiesa, ir realybė daug sudėtingesnė. Viena vertus, yra tiesa, kad sovietinė valdžia suprato meno įtaką visuomenės mentalitetui ir stengėsi šią svarbią poveikio priemonę tvirtai laikyti savo rankose. Ji naudojosi žinomuoju bizūno ir meduolio principu. Viena vertus, menas laikytas geležiniuose politikos ir ideologijos gniaužtuose, ne vienas nenuolankusis kentėjo ir žuvo gulaguose, baigė gyvenimą savižudybe, bet tie, kurie pakluso, buvo apipilti privilegijomis ir iš tikrųjų priklausė visuomenės elitui.

Sovietinė sistemą per savo daugiau negu septyniasdešimt egzistavimo metų keitėsi – tai žinoma visiems, taip pat ir p. V. Laučiui. Ilgainiui meninio proceso visumos nebesisekė suvaldyti. Susiformavo valdžios nebesukontroliuojami reiškiniai. Jie buvo labai ryškūs rusų kultūroje („samizdatas“ ir kt.), buvo jų ir Lietuvoje , prie kurių noriu trumpai stabtelėti.

Praėjus pokario siaubo metams,po Stalino mirties žmonės po truputį ėmė atsigauti, atsitiesti. Kaip savo dienoraščiuose nustebęs rašė Nyka – Niliūnas, pasižiūrėjęs į spaudoje pamatytą savo jaunystės draugo G.Jokimaičio šeimos fotografiją, „žmonės Lietuvoje, pasirodo, ne tik kentėjo , bet ir gyveno“ .Jiems reikėjo ne tik fizinio, bet ir dvasinio maisto. Ir jo vienintelis šaltinis buvo menas (religija drastiškiausiai engta per visą sovietmetį). Menas, kuris sugebėjo išsiveržti iš valstybės priespaudos didelėmis pastangomis ,o neretai ir aukomis , žmonių širdyse. sukėlė gyviausią atgarsį, buvo atgaivos, tvirtybės šaltinis, žmogiško orumo ir savigarbos atrama. Dar yra daug žmonių , kurie atsimena piligrimystės keliones į teatrus – į Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą“ ir „Mažvydą“, į Juozo Grušo „Herkų Mantą“ ir „Barborą Radvilaitę“‘, į Kazio Sajos „Mamutų medžioklę“, į vakarietiškus Juozo Miltinio pastatymus ir dar daugelį kitų. Gyviausią reakciją sukeldavo muzikos ir dailės kūriniai (kaip džiaugtasi ir didžiuotasi G. Jakūbonio Maironiu Kaune!).O taip pat ir literatūra – neminėsiu vardų, jų buvo daug, jų tekstai kupini žmogiškos tiesos ir nepaprasto kalbos grožio. Viena iš pirmųjų atgimusios poezijos autorių – J. Degutytė. Jos žodžius („Tu – mažutė, tu telpi visa/ Į Čiurlionio karalių delnus...//Tiktai mūsų meilėj – tu didžiulė...“ ir „Iš duonos kvapo ir miškų giesmės/ Kalba gimtoji lūposna įdėta...“) mokėsi atmintinai ir kartojo visų Lietuvos mokyklų vaikai.

Šitame menų sąjūdyje svarbi figūra – Laimonas Noreika ir jo poezijos skaitymai. Ne tik didžiosiose Vilniaus salėse , bet ir atkampiausiose mokyklėlėse ar bibliotekose, kur kvapą užgniaužę ir dažnai su ašaromis akyse žmonės klausėsi Maironio ir Simono Daukanto, „Aušros“ poetų ir Vytauto Mačernio žodžių. Taip pat ir Salomėjos Nėries, ypač karo metų skausmingos, skaidrios, melodingos poezijos. Niekam ir į galvą neateidavo prisiminti nei „Poemos apie Staliną“, nei „Bolševiko kelio“, nei kitų (tiesa, negausių) probolševikinių eilėraščių. Taip su literatūra būna visados: laikas atsijoja pelus, atskiria nuo grūdų. Kas atsispiria laiko išbandymams, tas yra klasika. Pažiūrėkite, kaip šiandien mokykliniuose skaitiniuose pristatoma Salomėja Nėris – didžioji lyrikė, be kurios neįsivaizduojama lietuvių poezijos raida.

O dėl biografijos, tai kitas dalykas. Niekas negali paneigti nei poetės klystkelių, nei klaidų, nei kūrinių, kurie jai nedaro garbės ir kuriuos analizuoti yra literatūrologų bei kultūros istorikų uždavinys. Bet tokia jau visagalio laiko galia: jis ištrina iš istorinės atminties visa, kas neturi pozityvios reikšmės kultūrai. Pavyzdžių turime daugybę bet kurios tautos meno istorijoje. Priminsiu tik vieną iš ryškiausių. Kai XIX a. pradžioje Napoleono kariuomenė okupavo Vokietiją, kilo visuotinis pasipriešinimas ir didžiulė patriotizmo banga. Tuo tarpu didysis J. W. Goethe pagarbiai prancūzų imperatoriui nusilenkė, sukeldamas begalinį patriotinės visuomenės pasipiktinimą. Ir ką gi? Kas šiandien tai prisimena? Goethe kaip buvo, taip ir liko „Fausto“ autorius, vokiečių tautos pasididžiavimas, vienas iš didžiųjų pasaulio genijų. Tiesa, tuo pačiu laiku gyvenęs kitas genijus, L. van Beethovenas,pasielgė kitaip: jis savo simfoniją dedikavo Napoleonui Bonapartui, laisvės, lygybės ir brolybės šaukliui, bet sužinojęs, kad pastarasis vainikavosi imperatorium ir tapo tironu, įsiutęs suplėšė dedikaciją. Iki šiai dienai simfonija vadinasi „Herojiškoji“, be Napoleono vardo. Bet dėl to kompozitorius netapo nei mažesnis, nei didesnis. Nedarydama per toli siekiančių aliuzijų, tenoriu pasakyti, kad tokia jau meninių tekstų prigimtis: išėję iš autoriaus rankų, jie pradeda savarankišką gyvavimą, ir nedaug tereiškia, kiek dorybingas ar menkas buvo jų autorius. Šioje vietoje galėčiau priminti garsųjį Vytauto Kubiliaus straipsnį „Talento mįslės“, kuriame jis lietė tą patį klausimą ir kuris įsiutino sovietinę valdžią taip, kad ši užblokavo Kubiliaus daktarinę disertaciją septyneriems metams.

Kai dėl Salomėjos Nėries atminimo įamžinimo, tai, man rodos, paminklo jai Lietuvoje nėra – juk paminklu nepavadinsi V. Vildžiūno kamerinio pobūdžio galvutės prie šv. Kotrynos bažnyčios. Tiesa, yra jos vardo mokyklų. Neseniai aš pati rašiau, kad tokios nevienareikšmės biografijos žmogaus, kaip Nėries,vardu mokyklų vadinti nederėtų, bet tai jau mokyklų bendruomenių reikalas. Panevėžio buvusi S. Nėries gimnazija jau senokai persivadino jos pastatą suprojektavusio architekto V. Žemkalnio vardu. Vilniaus gimnazija galėtų prisiimti savo buvusios direktorės Vandos Daugirdaitės – Sruogienės vardą. Pritariau VU Filologijos fakulteto dekanui A. Smetonai, kad S. Nėries portretui nėra tinkama vieta virš dekano krėslo. Bet visa tai yra labai lengvai sutvarkomi dalykai. O dėl Salomėjos Nėries poezijos nebeverta burnos aušinti, nes pats laikas nuspręs (tiesą sakant, jau ir nusprendė), kas iš jos kūrybos išlieka kaip klasikinės vertybės. Nuo kalbų ir diskusijų poetės literatūrinis likimas vis tiek nebepasikeis.

Vanda Zaborskaitė

Bernardinai.lt