Rašyk
Eilės (73093)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10330)
Vaikams (2496)
Slam (49)
English (1102)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Vanda Zaborskaitė. Dar vienas žvilgsnis į sovietmečio kultūrą

2008-04-05
Vanda Zaborskaitė. Dar vienas žvilgsnis į sovietmečio kultūrą

Dar žvilgsnis į vieną N. Putinaitės knygoje paliestą temą. Ji susijusi su tradicine Lietuvos žemdirbių kultūra, su Lietuvos kaimo likimu. Visų pirma su ano meto literatūroje poetizuojamu kaimu, jo buitimi ir žmonėmis, su nostalgišku beišnykstančio, į praeitį nueinančio kaimo apgailėjimu. Jis labai ryškus paskutinių sovietinių dešimtmečių literatūroje, kultūroje. N. Putinaitė mano, kad toks santykis su kaimiškąja kultūra buvęs iš esmės konservatyvus, jis neturėjęs pozityvaus turinio, kadangi kaimo nykimas buvęs istorinė būtinybė, iš esmės nelabai ir priklausiusi nuo anuometinės santvarkos, nes krašto urbanizacija, kaimo reikšmės sumažėjimas būtų vykęs, nepaisant Lietuvoje viešpatavusios vienokios ar kitokios santvarkos.

Bet ar tikrai tas santykis buvo konservatyvus? Prieš atsakydami, turėtume prisiminti anų laikų oficialų kaimo ir jo žmonių vertinimą.

Sovietinės ideologijos, marksizmo požiūris į valstietiją buvo iš esmės neigiamas. Dažnai cituoti K. Marxo žodžiai apie „kaimo idiotizmą“, teigiant, kad kaimas – visokio konservatyvumo terpė: jis tamsus, prietaringas, visais atžvilgiais atsiliekantis nuo miesto, kur susispietę švietimo židiniai, istorinio progreso veiksniai. Miestas – proletariato buveinė, gamybos progreso ir kartu visokios pažangos nešėjas. Šviesa visados sklindanti iš miesto į kaimą – niekados priešingai. Kaimui būdinga esą visados progresui priešintis, laikytis senų papročių ir prietarų. Ypatingo socialinio blogio nešėjai – turtingesnieji ūkininkai, buožės, aršūs, žiaurūs ir negailestingi varguomenės išnaudotojai.

Toks požiūris taikytas ir meninio vaizdavimo sričiai. Buvo keliama literatūra, kritiškai žvelgianti į kaimo žmones, jų tarpusavio santykius, jų buitį ir mentalitetą. Lietuvių literatūroje tokia laikyta visų pirma Žemaitė. Tai buvo vienašališkas rašytojos kūrybos interpretavimas: kad Žemaitė nepalyginti platesnė, gilesnė ir įvairesnė, puikiai atskleidė D. Sauka studijoje „Žemaitės stebuklas“. Bet marksistinėje literatūrinių vertybių hierarchijoje Žemaitė buvo iškeliama vien kaip negailestinga tamsaus kaimo demaskuotoja, šalia jos pastatant dar J. Baltušio „Parduotas vasaras“, A. Vienuolio „Puodžiūnkiemį“ (kurį, beje, valdžia išreikalavo iš rašytojo mainais už sūnaus paleidimą iš lagerio...).

Bet atėjo laikas, kai kilo protestas prieš Lietuvos kaimo juodinimą. Dingstis buvo Žemaitės „Marčios“ inscenizacija Vilniaus dramos teatre, o svarbiausia – tame pačiame teatre pastatyta „Paskenduolė“. Šis straipsnis per trumpas, kad pasakočiau visą šią istoriją, bet reikalo esmė ta, jog viešai balsą pakėlė pirmiausia A. Vienuolis, V. Mykolaitis – Putinas, protestuodami prieš tokį niūrų kaimo žmonių vaizdavimą scenoje ir literatūroje, primindami, jog kaime – lietuvių kultūros ištakos, turtingiausi kalbos aruodai, liaudies meno, tautosakos, tautodailės kūrybingiausi šaltiniai.

Šitaip į viešumą iškelta kaimo žmogaus problematika (beje, tai jau buvo chruščiovinio „atšilimo“ laikai) paskatino atsigręžti į autentišką folklorą. Didžiulį visuomenės susižavėjimą sukėlė Mataičių sutartinių ansamblis Filharmonijoje, kuris buvo visiška oficiozinio „Lietuvos“ ansamblio priešybė savo nuostabiais nacionalinio kostiumo pavyzdžiais, senovinėmis sutartinėmis ir jų atlikimo maniera. Tada entuziastingo pripažinimo sulaukė ir dar visai jauna Veronika, būsimoji Povilionienė. Visa Lietuva buvo susižavėjusi „Kupiškėnų vestuvėmis“, saviveikliniu etnografiniu vaidinimu. Pakerėjo ta pati autentika, gyvai prezentuotas kaimo žmonių etiketas, kupinas orumo, žmogiškos savigarbos, dailumo. Radosi visa tai įprasminanti teorinė mintis, kurios viršūnė – D. Saukos kapitalinė studija „Tautosakos savitumas ir vertė“. Tai sutapo su pasaulinio garso išeivijos mokslininkų M. Gimbutienės, J. A. Greimo idėjų plitimu ir išpopuliarėjimu Lietuvoje.

Tada ėmė rastis ir vadinamoji kaimiškoji proza. Pirma – A. Vienuolio „Iš mano atsiminimų“, vėliau J. Apučio, R. Granausko smulkioji proza – jos nuostabi kalba, laisva ir natūrali, valdoma be galo turtingo ritminio piešinio; jos žmogus, subtilios, jautrios, gilios sielos, pažeidžiamos dramatiško ir kintančio pasaulio; jos pasakojimo menas, su lengvu humoru, labai taikliai perteikiantis sovietinės tikrovės koloritą.

Ir visa tai vadinti sovietinės valdžios įrankiu, sutaikančiu žmones su okupacine tikrove?! Teisybė, buvo ir čia konformizmo ženklų – kad ir populiarus anuomet žaidimas „Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio…“, tikrai ugdantis patriarchalinį santykį tarp vadovo ir vadovaujamųjų, bet tai smulkmena, palyginti su visa į kaimo žmogų orientuota kultūra.

Ši orientacija kilo iš šviesuomenės, miesto, intelektualinių sluoksnių, bet didelės investicijos buvo dedamos ir į kaimo kultūrą, kolūkinio kaimo, kuris buvo gana nevienodas. Buvo daug labai prastų kolūkių, prasigėrusių, nuskurdusių, kuriuos valdė pirmininkai – tironai, girtuokliai, vagys ir tamsūnai. Bet buvo ir labai gerų, kurių pirmininkai šviesuoliai ir kultūrininkai, norėję gero žmonėms, pagal išgales sudarę jiems sąlygas šviestis ir prasmingai gyventi. Tai iš tokių kolūkių žmonės autobusais buvo vežami į ekskursijas, teatrus, parodas, tokie kviesdavosi pas save aktorius ir šiaip kultūros žmones. Šitokios praeities šiandien pasiilgsta ne vienas kaimo žmogus, kuriuos be reikalo kartais kaltiname sovietinių laikų nostalgija. Bet tai ne nostalgija. Tai nėra pasiilgimas kolūkinės sistemos, iš esmės ydingos, prievarta įvestos, sudarkiusios ir ekonominį, ir dvasinį kaimo žmonių gyvenimą .Tai prisiminimas jau vėlyvojo socializmo laikų, kai gyvenimas buvo tam tikra prasme stabilizavęsis, ir žmonės po kelių be galo sunkių dešimtmečių galėjo pagaliau bent kiek atsikvėpti nuo vargų ir nepriteklių, pajusti gyvenimo džiaugsmą ir grožį. Sakyti, kad tuomet kultūros funkcija buvusi tik sutaikyti žmones su sovietine tikrove, būtų neteisinga. Žinoma, ir čia buvo visko( girtuokliavimas su pasikviestais menininkais ir pan.), bet daugeliu atvejų tai buvo kaimo žmogaus dvasios praturtinimas, jo žmogiškojo orumo ir tautinės tapatybės palaikymas ir stiprinimas. Dabar kultūra kaimui, miesteliams, deja, yra daug sunkiau prieinama.



Vanda Zaborskaitė
 

Rašytojai

Vanda  Zaborskaitė
1922 - 2010
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą