Sovietmečio literatūros ir dailės kūrinių potekstė

A.Mackaus knygų leidimo fondas vėl išleido gerą, ypač literatūrologų ir menotyrininkų dėmesio vertą knygą - Dano Lapkaus studiją "Poteksčių ribos". Knyga pagrįsta Ilinojaus universitete Čikagoje 2001 m. apginta daktaro disertacija.

Pasitelkdamas naujus teksto analizės būdus, suponuojančius tarpdisciplininį požiūrį, autorius nagrinėja mūsų literatūrologų ir menotyrininkų mažai gvildentą sovietmečio prozos ir dailės kūrinių potekstę, arba Ezopo kalbą.

Štai tik keli knygoje išsamiai nagrinėjami pavyzdžiai. J.Avyžiaus "Chameleono spalvose" (1979) pasakotojui jau nekyla klausimų apie privilegijų menininkams teisėtumą, švelniai kritikuojama kūrybos cenzūros politika sovietmečiu. Tais pat metais pasirodžiusiame J.Baltušio romane "Sakmė apie Juzą" pokario partizanai, nors ir vadinami banditais, o ūkininkai - buožėmis, bet ir vieni, ir kiti autoriaus pavaizduoti palankiau už sovietinius aktyvistus. J.Apučio "Rudenio žolėje" (1980), J.Glinskio "Kinge" (1981), R.Klimo "Gintėje ir jos žmoguje" (1981), S.Šaltenio "Atminimo cukruje" (1983) svarbiausia yra potekstė: dominuoja metaforos, simboliai, paslėptos reikšmės palyginimai. 1985 m. J.Apučio "Keleivio novelėse" ideologiniai teiginiai paslėpti buitinėse scenose. B.Radzevičiaus "Priešaušrio vieškeliuose" (1985) pavaizduota tautos sovietizacija, kviečiama atsipeikėti, nustoti slėptis, atsigręžti į tikrą žmogų. 1987 m. R.Gavelis "Berankyje", R.Šavelis "Amžinojoje šviesoje" atvirai aprašo politinių kalinių išgyvenimus Sibire. R.Granausko "Gyvenimas po klevu" (1988) piešia tragiškai realistinį sovietinio Lietuvos kaimo paveikslą, kritikuoja santvarką, atvedusią žmogų į aklavietę. 1989 m. išleistas J.Ivanauskaitės rinkinys "Kaip užsiauginti baimę" ragina skaitytoją nebebijoti, vidujai išsilaisvinti.

Studijoje "Poteksčių ribos" D.Lapkus nagrinėja taip pat dailės potekstes. Devintajame dešimtmetyje tylų socialistinio realizmo kompromitavimą pakeitė atviras dailininkų sabotažas. Pasak autoriaus, ir anksčiau buvo aiškiai nekonformistinių darbų, tačiau jie funkcionavo privačioje erdvėje. Tuo tarpu devintojo dešimtmečio viduryje ir ypač gale parodų salėse tokie darbai jau sudarė daugumą. D.Lapkaus knygoje itin plačiai nagrinėjami dailininkų V.Antanavičiaus, K.Dereškevičiaus, V.Kisarausko, A.Kuro, E.Lubytės, R.Vaitekūno, K.Zimblytės tapybos ir kiti darbai bei jų potekstės.

Studijos autorius D.Lapkus gimė (1964 m.) ir augo Šiauliuose, Lietuvos valstybiniame dailės institute įgijo menotyrininko diplomą, o Ilinojaus universitete Čikagoje - slavų bei baltų kalbų ir literatūrų magistro ir filosofijos daktaro laipsnius. Šiuo metu jis studijuoja teisę Deitono (Ohajo valst.) universitete.