Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Tikrovę regintis sielos akimis

2005-06-08
Keletas Vytauto Bubnio kūrybinio portreto bruožų

Gyvenimas yra daug sudėtingesnis fenomenas nei jo atspindys mene. Berods Algimantui Čekuoliui priklauso sparnuota frazė, kad galima pragyventi gyvenimą, neparašius romano, bet galima gyvenimą nugyventi kaip romaną. Vyresniosios kartos lietuvių rašytojas, aktyvus tautinio išsivadavimo iš sovietinės priespaudos dalyvis, buvęs politikas ir Seimo narys (1992–1996) Vytautas Bubnys (g. 1932) parašė ir daug romanų, ir gyvena įdomų gyvenimą. Žinoma, jam sunku būtų lygintis, pavyzdžiui, su Migueliu Cervantesu, Oscaru Wilde’u, Kaziu Boruta, sėdėjusiais kalėjimuose, patyrusiais kitokių negandų, ar su persekiotais dėl tikėjimo Levu Tolstojumi, Salmanu Rušdžiu, mirties nuosprendį girdėjusiu ir į katorgą ištremtu Fiodoru Dostojevskiu.

Tokiu palyginimu nesinori pasakyti, kad per likusius gyvenimo metus Bubniui linkime patirti ekscesų, dramų. Žinoma, naujų įspūdžių bus tol, kol jaus širdis ir akys matys. Tačiau specialiai įvairinti ar tuo labiau sunkinti biografijos nereikia. V. Bubnio biografija pakankamai spalvinga. Ji atsispindi ne viename šio rašytojo kūrinyje. Manytume, kad kiekvieno V. Bubnio tipo prozininko, kurio saulutė jau artinasi į vakarų pusę, svajonėse turėtų vaidentis hesiški stiklo karoliukai – skaidrūs, mįslingi. Taigi: filosofinė išmintis, saldus vidinės laisvės pojūtis, dėkingumas už Būtį ir tavo paties buvimą, stojiška ramybė, gvildenant gyvenimo prasmės, vertės, begalybės ir anapusybės klausimus. Toks mums atsiskleidė V. Bubnys, kai buvo švenčiamas jo 70-metis Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: „Esu laimingas, kad dar galiu kurti, kad turiu geras sąlygas… kad jūs esate su manimi, kad aš pats – esu… Pasiremdamas Juozo Grušo kūrinio pavadinimu ir pritaikęs jį sau, noriu pasakyti, kad „laimingasis – tai aš“.

Malonu buvo klausytis ramių, nuoširdžių jubiliato žodžių apie save, savo kartą, apie kūrybą ir gyvenimą, susiliejusį su ja. Apie gyvenimą ne tik savo, asmeninį, kuriame magiškai kartojasi skaičius 14-a, bet ir apie platesnį, į kurį Bubnys yra „įregistravęs“ daug tūkstančių Lietuvos žmonių – personažų ir skaitytojų teisėmis. Kalbame apie prozininką, kuris nesitenkina vien tiktai savojo ego eksponavimu, siaura psichologine saviraiška, bet kuriam rūpi ir tautos, ir pasaulio likimas. V. Bubnys – ir socialus, ir patriotiškas, ir dvasingas rašytojas. Istoriškai ir politiškai tautai lemtingų įvykių metu jis greitai susiorientavo ir lyrą iškeitė į parankesnį tam laikui žanrinį įrankį: tribūninį žodį, publicistinį straipsnį, visuomeninę akciją…„Mano karta augo skaitydama Jūsų knygas; dėkoju už jas, taip pat ir už Jūsų sąjūdinę veiklą. Ir už politinę. Džiugu prisiminti, kad ir šioje sferoje buvote pavyzdys daugeliui“, – sakė sveikindamas jubiliatą Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Literatūrologas Algis Kalėda apibendrino: „Vytauto Bubnio kūryba yra glaudžiai susijusi su tautos lemtimi. Kultūrologijoje esama tradicijos menininkus laikyti dievų pasiuntiniais. Bubniui dera ši nuostata; ne viename jo kūrinyje ryškus vertikalusis, sakralinis matmuo. Aiškios pastangos tęsti prakilniąją Kūrėjo misiją, o paprasčiau sakant, kurti taip, kad žmonėms būtų geriau ir šviesiau gyventi“.

* * *
Taip, V. Bubnys tvirtai stovi prasmingos ir dvasingos kūrybos forposte. Jis nesiblaško po literatūrines sroves ir sroveles, kadangi savo vienintelį ir Apvaizdos nušviestą kelią seniai žino.

Apie šio rašytojo kūrybinės individualybės savitumą, jo talento prigimtį, jo sukurtų kūrinių vertę adekvačiai galime kalbėti tiktai šiandieninėmis literatūrinio gyvenimo sąlygomis, kai nebesilaikoma siauros, tendencingos meninės kūrybos sampratos, kai atsirado estetinių, metodologinių pažiūrų ir principų laisvė. V. Bubnio talentas ir jo kūryba, nepaisant sovietmečiu pelnytų premijų (tarp jų – Respublikinė, 1974 m.), tebėra suvokta nevisapusiškai. Taip atsitiko visų pirma dėl to, kad šis rašytojas buvo gana nepatogus kritinei analizei, kadangi jo meninis mąstymas yra toli gražu ne vienaprasmis, bet ambivalentiškas, keliadugnis. Pasakydami, jog Bubnys yra talentingas lietuviškojo kaimo, žmogaus ryšių su žeme vaizduotojas, pasakysime dar ne visą tiesą. Jeigu analizuotojas neatkreips dėmesio į tas kūrinių potekstes, į tuos simbolius, motyvus, kurie susiję su autoriaus krikščioniškuoju humanizmu, su transcendentiniu pasaulio suvokimu, su jo savita metafizika, tai gilioji jo kūrinių prasmė taip ir liks neatskleista. V. Bubnys yra organiškas ir „senamadiškas“ rašytojas, kadangi tuos kriterijus, kuriuos kelia sau, jis taiko ir savo personažams, tai, kuo „serga“ jo širdis, jis perteikia ir savo veikėjams. Autoanalitiškumas, socialumas ir dvasingumas jo kūriniuose sutaria, papildo vienas kitą. Talento esmę aforistiškai apibūdino žymus mūsų literatūros tyrinėtojas Albertas Zalatorius: „Galima kalbėti tik apie save ir kartu užgriebti didžiuosius epochos klausimus. Svarbu, kad jie būtų organiškai suaugę su kūrėjo asmenybe, nes menininkas kaip tas biblinis dievas kuria, žiūrėdamas į save. Ko pats neturi, negali duoti ir kūriniui“ („Prozos gyvybė ir negalia“, 1988, p. 321). V. Bubnio kūrinių elegiškas, graudus, dramatiškas pasaulis, jo veikėjų didis vidinis nerimas ir kančia atsiranda iš paties autoriaus metafizinių sielos ir mąstymo gelmių.

Suvokti pasaulį, reikia manyti, padėjo ir paauglystėje patirtas stiprus fizinis sužalojimas bei dvasinis sukrėtimas, kai keturiolikmetis Vytukas 1946 metų gegužės 9 dieną pakliuvo į partizanų ir „stribų“ susišaudymą ir buvo sunkiai sužeistas. Po daugelio metų prisiminęs šią tragišką dieną, Bubnys tvirtins, kad Angelas sargas išsaugojo jam gyvybę. (Su juo ėjęs klasės draugas Bronius Petraitis taip ir liko amžinai apsikabinęs pavasario žemę.)

Paauglystėje Bubniui dar porą kartų teko patirti lemtingus išbandymus. Tikriausiai ir šitie dvasiniai faktoriai, ir objektyvus laiko dramatizmas nulėmė temas, motyvus, įvaizdžius, simbolius, glaudžiai susijusius su transcendencijos, paslapties, iracionalumo sfera, taip pat graudulingą, elegišką, kai kur dramatišką ir tragišką kūrinių nuotaiką.

* * *
Šitaip „nerealiai“ kalbėdamas, neatimu iš V. Bubnio knygų, iš jų personažų juos daugiau ar mažiau sąlygojančių socialinių, klasinių, politinių determinantų. Kvestionuoti jo kūrinių žemiškumo, buitiškumo neįmanoma. Empirika, žemiškumu V. Bubnio kūryba pasižymi, tačiau ji turi ir antrąją, mažiau į akis krintančią filosofinę, probleminę plotmę, suteikiančią jai sąlyginį simbolinį matmenį. Istoriją, visuomenę, sociumą Bubnys suvokia ne vien kaip materialinių, politinių ar socialinių jėgų sąveiką, bet ir kaip aukštesnių už žemiškąsias aistras, kovas antgamtinių galių pasireiškimą. Viršum Bubnio personažų būties nuolat budi, vaizdžiai pasakius, Mistinė akis, tvyro „nežemiška“, transcendentinė nuotaika. „Man vadinamosios tikrovės daug nereikia. Juk prozos kūrinys yra iš anksto duotas. Visa tai, ką pasaulio istorija lyg skudurus meta po kojomis, – karas, taika, nacistai, komunistai, miesčionys, darbininkai, tiesą sakant, yra antraeilis dalykas. Išliekamąją vertę turi tik visa apimanti, sakyčiau, mitologinė-teologinė problematika, kuri visada egzistuoja“, – tai ne Vytauto Bubnio, bet vokiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Heinricho Böllio žodžiai (Klaus Schroter. „Böll“, 2000, p. 97), po kuriais, manau, mūsų prozininkas tikrai pasirašytų, kadangi kūrybinė evoliucija vedė jį šonan nuo paviršutiniškos empirikos, palakuotos socialistinio realizmo dogmomis, į gilesnį gyvenimo supratimą, į autentiškesnį socialinės bei politinės tiesos išsakymą. Grynasis ar empirinis realistas (netgi kritinis) V. Bubnys iš esmės niekada nebuvo. Jis taip pat nesusiviliojo jokia modernistine kryptimi. Nesugundė jo nė lietuviškojo „vidinio monologo“ banga. Tuose ieškojimuose V. Bubniui stigo žmogaus egzistenciją remiančių teleologinių prielaidų, trūko istorijos ir sociumo dvasingumo.

* * *
V. Bubnys liko vienas ryškiausių prasmingos estetinės komunikacijos lietuvių „posąjūdinėje prozoje“ gynėju. Naujų temų, problemų, naujų meninės išraiškos formų šis rašytojas ieško ne pataikaudamas madoms, naujajai literatūrinei konjunktūrai, bet atsiremdamas į fundamentaliuosius meno ir visuomenės sąveikos svertus. XX amžiaus modernizmas ir šiandieninis postmodernizmas daug prisidėjo prie šios sąveikos ardymo. Anuo metu šią sąveiką sėkmingai darkė ir socialistinis realizmas, eliminavęs iš jos esminius kūrybos proceso segmentus – tiesą ir laisvę. Ir „dešinieji“, ir „kairieji“ nukrypimai nuo meno ir visuomenės ryšių prasmingumo silpnina socialinį ir humanistinį meno vaidmenį. Taip pat jie menkina ir žaidybinę meno funkciją (kuri kai kam atrodo neutrali), kadangi etinio faktoriaus ignoravimas atsiliepia ir estetiniam.

Literatūroje tai visų pirma pasireiškia jos natūralios raiškos – kalbos logikos, charakterių, veiksmo, priežastingumo – ignoravimu. Estetinis literatūros formų darkymas liudija visuomenės moralinės integracijos krizę, – teigia vokiečių mokslininkas Dietrichas Schwanitzas („Ką turi žinoti išsilavinęs žmogus?“, 2001, p. 227).

Matant, kokie dabartiniai autoriai ir kokie jų kūriniai skelbiami „bestseleriais“ ar dedami į „XX amžiaus aukso fondus“, neretai darosi nejauku. Galima guostis nebent tuo, kad išoriškai efektingas, bet vidujai tuščiaviduris menas, teigiantis „mirties kultūrą“, iškyla su politinių, socialinių žmonijos permainų putomis. Laikinai toks menas lyderiauja, kadangi sugeba apdumti kriterijus praradusių vertybių mugėje apsvaigusiųjų akis ir protus. Bet tik laikinai. Putos išnyksta, dulkių sūkuriai išsisklaido, ir vėl regintiesiems bei mąstantiesiems kūrėjai privalės kuo natūraliau atsakinėti į amžinuosius, konstantiškuosius gyvenimo ir mirties klausimus…

* * *
Norint geriau suvokti V. Bubnio savitą gyvenimo ir kūrybos kelią, jo meninės filosofijos reikšmę bei vietą lietuvių prozoje, pravartu pasiremti filosofo Juozo Girniaus suformuluota žmogaus koncepcija. Į savo paties iškeltą klausimą, „kas yra žmogus?“, filosofas taip atsako: „Lygiai giliai jaučiame ir žmogaus didybės galimybę, ir žmogaus menkybės grėsmę. Nenorime todėl savęs nei iliuziškai aukštinti, nei brutaliai žeminti. Vienodai mums svetimas ir tasai romantinis idealizmas, kuris stengėsi žmogų iškelti kaip absoliutinę dvasią, ir tasai natūralistinis materializmas, kuris stengėsi žmogų įtikinti, kad ir jo tesama gyvulio. Iliuzinis mums atrodo idealistinis žmogaus absoliutybės apoteozavimas, nes per aštriai jaučiame žmogaus būties ir žmogaus pastangų ribas, kad galėtume įtikėti savo absoliutiškumu. Bet taip pat atmetame ir materialistinį žmogaus nužeminimą iki gyvulio, nes per giliai jaučiame savo žmogiškosios asmenybės nepalyginamą savotiškumą, kad galėtume jį laikyti tik iliuzija“ („Raštai“, t. I, 1991, p. 367).

V. Bubnys, kaip mąstytojas, irgi laikosi panašios Žmogaus filosofijos. Jo sukurtas Žmogus siekia sutaikyti ir žemesniąją, ir aukštesniąją Būties sferą. Jis nuolat švytuoja tarp realybės ir iliuzijos, nenuklysdamas nei į žydrąjį romantizmą, nei į juodąjį pesimizmą. Jis stovi arčiau šių polių centro, arčiau „aukso vidurio“, arčiau harmonijos, kadangi šioje zonoje yra daugiau pastovumo, saugumo, tikėjimo ir vilties. V. Bubnys į savo kuriamo pasaulio paveikslą stengiasi įbrėžti kuo mažiau ironiškų, familiarių, groteskiškų brūkšnių, kadangi jo pasaulėjautoje viršų ima klasikiniai pasaulio sandaros pradai, pasaulėžiūroje – krikščioniškojo humanizmo idealai, potencialiai krypstantys į socialinių ir politinių įtampų, kolizijų viltingą nukenksminimą, teisybės, tikėjimo, meilės pranašavimą. Neramų, dramatišką pasaulį V. Bubnys vaizduoja, laikydamasis tvirto idealistinio pasaulėžiūros orientyro, artimo simbolistinės romantinės literatūros kūrėjams, kurie, anot Vytauto Kubiliaus, „energingai laužė pozityvistinį žmogaus supratimą, užspaudusį literatūroje vertybių nuojautą, grožio išgyvenimą, fantazijos polėkį (…); kurie į tikrovę visų pirma žiūri ne kūno, bet sielos akimis, nepritaria natūralistiniam instinktų, ligų aprašinėjimui, asmenybės skaidymui į šėlstančias molekules ir prieštaravimų akligatvius“ („Antanas Vaičiulaitis“, 1993, p. 43).

Kartu su J. Apučiu, R. Granausku, P. Dirgėla, K. Saja, R. Šaveliu, S. Šalteniu, J. Mikelinsku, V. Martinkumi, E. Ignatavičiumi, V. Jasukaityte, V. Juknaite, R. Kašausku, L. Gutausku V. Bubnys priskirtinas prie lietuvių prozininkų, labiausiai nutolusių nuo tarybinei literatūrai būdingų žmogaus egzistencijos materialistinių bei ateistinių laiko, erdvės matmenų ir daugiausia prisidėjusių gaivinant sovietmečio visuomenėje niekintą dvasingumą, demokratiškumą ir teisingumą.

Tokioje ontologinių vertybių perspektyvoje ryškėja Vytauto Bubnio gyvenimo ir kūrybos kelias…


Alfredas Guščius
 

Rašytojai

Vytautas  Bubnys
1932 - 2021
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą