Rimvydo Šilbajorio skaitymai

Sausio 9 d. vakaras Rašytojų klube buvo skirtas literatūros tyrinėtojui ir kritikui Rimvydui Šilbajoriui (1926 01 06 – 2005 12 03) atminti. Literatūrologas, aštuonių knygų (penkių iš jų anglų kalba), daugiau nei 200 straipsnių autorius, savo 80-ojo jubiliejaus ir Trijų Karalių jau nebesulaukė. Vakaro metu kalbėta apie R. Šilbajorio kritikos tekstus, dalytasi įspūdžiais apie asmeninius susidūrimus ar susirašinėjimus. Kalbėta esamuoju laiku, tarsi nedrįstant pripažinti, kad autorius žvelgia tik iš nuotraukos. Kita vertus, tekstai ir kalbėjimas apie juos byloja ne apie mirtį, o apie gyvastį.

Vakaro vedėja dr. Elena Baliutytė supažindino su R. Šilbajorio biografijos faktais: 1944 m. išvyko iš Lietuvos, JAV tapo slavistikos profesoriumi, 1967–1992 m. dėstė Ohajo valstybiniame universitete. Anglų kalba parašė tris knygas apie rusų literatūrą, paskutinę – Karas ir taika. Tolstojaus pasaulio veidrodis (1995) – į lietuvių kalbą išvertė Eugenijus Žmuida. E. Baliutytė paragino išsiversti ir kitus jo angliškus veikalus, iš kurių du skirti lietuvių literatūrai. Kritikų pripažintoje, talentingai parašytoje knygoje The Perfection of Exile: Fourteen contemporary Lithuanian Writers (1970) pasauliui solidžiai pristatomi garsiausi lietuvių išeivijos autoriai. Antrąją knygą Trumpa lietuvių literatūros istorija 2002-aisiais jau išleido „Baltų lankų“ leidykla. Reikšminga buvo 1982 m. išleista okupuotos Lietuvos literatūrai skirta knyga Žodžiai ir prasmė: literatūra šiandien Lietuvoje, kurią slapta įvežti į Lietuvą pavyko knygos sudarytojui Liūtui Mockūnui. Rinktinė Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur (1992) buvo sutikta kaip nepriklausomo literatūros eksperto neabejotinas tiesos žodis.

Pasak E. Baliutytės, akademišką ir dalykišką R. Šilbajorio dėstymą temperamentingai permuša liaudiškai vaizdingas, poetiškas žodis. Literatūra jam – pirmiausia kalbos menas, nesvarbu, kokio žanro ji būtų. R. Šilbajoris stengėsi suprasti, kaip įprastas žodis transformuojasi į poetinę dimensiją, kaip jis kinta patekęs į meninės kalbos dėsnių sritį. Kūrinio turinį atskleidžia jo forma, todėl poezija kritikui parankesnė ir mielesnė už kitus žanrus, nes eilėraštis turi savo struktūrą – suprasti kūrinį reiškia nustatyti jo struktūrą ir ją organizuojantį principą. Kuo kūrinys komplikuotesnis, tuo daugiau entuziazmo sukelia tyrinėtojui. Klausiamas apie vieną Sigito Gedos knygą, kritikas atsakęs: „Man labai patiko, ypač tie eilėraščiai, kur tarytum nė vieno žodžio negali suprasti“. R. Šilbajoris yra prasitaręs, kad jį labiau domina pavieniai eilėraščiai, todėl ir paskutinė knyga Poezijos skaitymai (2004) yra atskirų eilėraščių studijos.

Apie paskutinę knygą ir susirašinėjimą su jos autoriumi kalbėjo prof. Kęstutis Nastopka. Jo teigimu, Poezijos skaitymai yra „išvadinė“ knyga, nes joje glaustai pasakyta tai, kas visada R. Šilbajoriui rūpėjo poezijoje ir apskritai literatūroje. Jo širdis linko prie poezijos, netgi ir prozoje ieškojo to, kas poetiška. Poezija jam buvo ne vien gražūs žodžiai, o menas, daiktinę tikrovę paverčiantis estetine. Pavyzdžiui, Bernardo Brazdžionio eilėraštyje rugio žiedas kalba ne apie statišką grožį, bet apie grožį, glūdintį mūsų gyvenimo užuomazgose, apvaisinime. Ta pati mintis išsakoma ir Nijolės Miliauskaitės poezijoje, kur, R. Šilbajorio samprotavimu, poetiška yra tai, kas nepriklauso standartiniam poezijos žodynui – viskas, kas pūva arba žydi pakampėse.

Kaip teigė K. Nastopka, Poezijos skaitymai yra artimi lingvistiškai orientuotai tekstinei kritikai. Eilėraštyje ieškoma visuminės reikšmės, autorius aptaria sintaksinių pakartojimų funkcijas. Tačiau knyga neįsitenka standartinio struktūralizmo rėmuose. R. Šilbajoris vengdavo mokslinio žargono, su šypsena yra komentavęs ir Algirdo Juliaus Greimo, ir paties K. Nastopkos darbus.

R. Šilbajoriui poezija – tai susiliejimas su formulėmis nepaaiškinama jėga ir paslaptimi, o poezijos skaitymas yra pastangos suvokti žmogiškosios minties anatomiją. Eilėraštis yra žmogaus ir visatos tarpininkas. K. Nastopkos nuomone, bandymas poeziją paaiškinti formulėmis sizifiškam darbui suteikia šventumo. R. Šilbajoris tokias formules kadaise prilygino Einšteino matematinei ir Fausto dvasinei veiklai: formulė sukurta, bet visata kaip buvo, taip ir liko nepaaiškinama bei paslaptinga. Estetinė visata atsiveria tik klausiančiam protui, o patikimiausia kūrinio analizė yra paties skaitytojo savianalizė, savita išpažintis.

Poezijos skaitymuose esama įvairių temų – rašoma apie tradicinius žemdirbių kultūros orientyrus, apie gyvybės ir mirties įtampą. R. Šilbajoris nesirinko vien žinomų vardų, kiekviename tekste ieškojo to, kas, jo supratimu, yra poezija.

Dr. Donata Mitaitė kalbėjo apie R. Šilbajorio interpretuojamus Tomo Venclovos tekstus. Pasak jos, R. Šilbajorio dėmesys poeto kūrybai niekada neblėso. 1972 m. žurnale Books Abroad pasirodė recenzija apie eilėraščių rinkinį Kalbos ženklas. Recenzija (ji yra išlikusi LLTI archyve) pradedama tokiais samprotavimais: tobuli kūriniai visada skaitytojui kelia klausimą, kas yra menas. Vėlesnėse recenzijose R. Šilbajoris plėtojo mintį, kad T. Venclovos eiliavimai yra sudėtingi, intelektualiai disciplinuoti, bet vis tiek skaidrūs. Tyrinėtojas rašė ne tik apie poeziją, bet apie mokslinius, publicistinius veikalus, kuriems buvęs kritiškesnis negu poetiniams tekstams.

Kol T. Venclova dar gyveno Lietuvoje, R. Šilbajoris apie jo kūrybą buvo parašęs išsamų straipsnį „Struktūros ir dimensijos T. Venclovos poezijoje“, kurį Lituanistikos institutas 1973 m. išspausdino suvažiavimo darbuose. Šiame straipsnyje R. Šilbajoris iškėlė intriguojančią mintį: poetas žino tiek pat arba daugiau negu kritikas, todėl siekdamas originalios išraiškos poetas žengia už kritiko pažinimo ribų.

Dr. Loreta Mačianskaitė komentavo itin reikšmingus R. Šilbajorio tekstus apie Icchoką Merą ir Antaną Škėmą. Kalbėtoja pasigyrė, kad 1992–1993 m. jai teko laimė klausyti R. Šilbajorio poezijos seminaro. Kaip pasirodė L. Mačianskaitei, profesorius liepdavo atlikti keistas pratybas – versti eilėraščius į prozos kalbą. O studentai norėję šnekėti filosofiškai ir konceptualiai. Dabar ji supratusi, kad menas yra menas, jo neįmanoma redukuoti ar paversti filosofija. Literatūra turi savastį, ir tai yra jos esmė. Tuometiniams doktorantams nuo profesoriaus kliuvę ir dėl to, kad niekas neišmanė pagrindinio filologijos instrumento – eilėdaros. R. Šilbajoris įtikino, kaip glaudžiai eilėdara susijusi su semantika. Vis dėlto L. Mačianskaitė išsidavė, kad ši pamoka taip ir liko neišmokta.

Pasak literatūrologės, R. Šilbajoris tekstams interpretuoti vartoja pastovias metaforas, kurios jai pačiai padeda geriau suvokti I. Mero ir A. Škėmos kūrinių specifiką. Pavyzdžiui, rašydamas apie A. Škėmą, profesorius vartoja pakilimo ir kritimo metaforiką, apie I. Merą – spiralės, rato, kaleidoskopo, skerspjūvio sąvokas. Esminiai klausimai, kuruos kelia R. Šilbajoris, yra tikėjimas ir moralė, o pagrindinis autoritetas jam buvęs Fiodoras Dostojevskis. Kalbėtoja R. Šilbajorį net pavadino apaštalaujančiu kritiku, galėjusiu būti kunigu. Jis esąs vienintelis krikščioniškojo egzistencializmo atstovas mūsų literatūrologijoje, kartais neišlaikantis objektyvumo, bet visuomet nuoširdžiai susirūpinęs.

Moralinėms R. Šilbajorio nuostatoms nemažai įtakos turėjo didieji rusų rašytojai. Eugenijus Žmuida priminė, kad 1947–1949 m. Vokietijoje R. Šilbajoris studijavo anglų ir prancūzų literatūrą, o JAV tapo slavistikos specialistu, dėstė ne tik rusų kalbą bei literatūrą, bet ir atstovavo visai Rytų Europos šalių dvasinei kultūrai. E. Žmuida aptarė profesoriaus slavistikos darbus. Didžiausią dėmesį R. Šilbajoris skyrė aukso amžiaus rašytojams – Levui Tolstojui ir Fiodorui Dostojevskiui. Jų kūrybai analizuoti taikė formalistinius metodus, pasiūlė originalių įžvalgų. Pavyzdžiui, analizuodamas Nusikaltimą ir bausmę, R. Šilbajoris išryškino išcentriniais ratais besisukantį mechanizmą, kuriame kriminalinis įvykis išplėtojamas iki globalių metafizinių parametrų. Romane Karas ir taika atskiros detalės funkcionuoja kaip literatūrinės izotopijos, ženklinančios kūrinio meninį lygį, o visuma sudaro susikertančių nuorodų ir pasakojimo būdų tinklą.

Dr. Dalia Striogaitė papasakojo apie Los Andžele Šv. Kazimiero parapijos salėje girdėtą profesoriaus paskaitą apie Motiejų Valančių, skirtą 200-osioms gimimo metinėms. Publika buvusi labai marga, tačiau akademikas įrodė esąs ne tik rašto žmogus, bet ir puikus kalbėtojas. Kuklios laikysenos ir ramaus balso lektorius smagiai pateikė kruopščią, detalią Palangos Juzės analizę. Specialiai nebuvo kalbėta nei apie Valančiaus švietėjišką veiklą, nei apie didaktinės literatūros bruožus, bet visa tai buvo meistriškai įpinta į patį tekstą. R. Šilbajoris kalbėjo apie „subtilius niuansus“, aptarė kūrinio struktūrą, o Juzę, kuris yra ir meninė priemonė, ir žmogus, pavadino „pagyrų puodu“. Profesorius išryškino atviro ir paslėpto humoro elementus, skverbėsi į žodį, kalbą. D. Striogaitė stebėjosi jo sugebėjimu pirštu bakstelėti į įdomesnius dalykus, iš kurių būtų galima parašyti net visą studiją. Pavyzdžiui, rimtas mokslinis tyrinėjimas galėtų išplauti iš tokios temos: „Kazokų ir burliokų įtaka lietuvių kultūrai“. Paskaitos pabaigoje R. Šilbajoris kalbėjęs apie rupų M. Valančiaus stilių. Pasak literatūrologo, kiekvieno menininko stilius esąs nepakartojamas ir savitas. Maironio eilutė „O po tuos kalnus sesutės visos graudžias malonias dainas dainuoja“ valančiškai skambėtų taip: „O po tuos kalnus keberiokšt kabarai sesutės visos pūkšt pūkšt graudžias malonias dainas tra lia lia dainuoja“. R. Šilbajorio mąstymą D. Striogaitė įvardijo kaip fenomenalų intuityvumą.

1944 m. iš Lietuvos pasitraukęs rašytojas Kazys Almenas gyrėsi unikalia patirtimi – jam kartą teko matyti R. Šilbajorį supykusį. K. Almenas gyveno toje terpėje, kurioje sukosi ir Jonas Aistis, Henrikas Radauskas, Kazys Bradūnas, Antanas Vaičiulaitis, Jurgis Blekaitis. Tarp jų vykdavo tikros peštynės, o labiausiai jie nesutarė su kritikais. Tačiau su R. Šilbajoriu niekas nesipešė, nes visi jį mėgo. Kartą lynojantį rudenį K. Almenas buvo įpareigotas į literatūrinį renginį atvežti R. Šilbajorį, tačiau per nesusipratimą jie abu kelias valandas stoviniavo prie skirtingų McDonaldo užkandinių... Profesorius nebeišvėręs paskambino ir nusikeikė: „Na, rupūs miltai, kiek galiu laukti!“ Tačiau galiausiai viskas susitvarkė, pyktis išgaravo ir vakaras prabėgo labai smagiai.