Prisitaikėlė ar disidentė? 2005 metų prozos skaitymai

Naujausios literatūros skaitymas verčia mus nuolat gilintis į du dalykus: ne tik į naujai išleidžiamų knygų estetinę imanenciją, bet ir į tai, kokiame komunikaciniame ir rezonansiniame lauke jos yra priverstos dalyvauti. Komunikacinio lauko kategorija padeda kritikui segmentuoti ir demokratizuoti literatūros vertinimus, išvengti pernelyg apibendrintų ir kategoriškų vienašalių verdiktų.

Kaip šiandienos literatūra paliudija mūsų gyvenimo ir galvojimo kaitą, kai iš uždaros tapome atvira ar net išeivių visuomene? Manyčiau, kad tai parodo ne tik nauja postsovietinė tematika, bet ir nuo jos neatskiriama retorikos kaita, kai abstraktaus teisingumo, gėrio ir grožio, žmogaus ir tėvynės iš didžiųjų raidžių patetiškus ir totalitarinius apibendrinimus vis dažniau išstumia demokratėjanti retorika, grindžiama partneriškai konfliktišku, ironišku, paradoksiniu dialogu ir sustiprėjusiu dėmesiu konkretybei bei įvairovei, noru kuo labiau priartėti prie šiandieninio žmogaus tikrosios savijautos, komplikuojanti geros ir blogos literatūros opoziciją.

Kažin ar šiandien rasime tokį profesionalą, kuris gebėtų susumuoti metinius nacionalinės literatūrinės kūrybos rezultatus, kaip buvo mėgstama sakyti ir daryti nesenoje sovietinėje praeityje. Todėl kritikoje vis dar pasigirstančius priekaištus, kad dabar rašoma per daug knygų, kurių neįmanoma jokiam mirtingam žmogui perskaityti, vertinčiau tik kaip totalitarinio režimo mūsų galvojime liekaną ir nesugebėjimą gyventi naujomis demokratinėmis literatūros sąlygomis. O nuolat demonstruojamą susierzinimą, jog prirašoma per daug prastos literatūros, vėlgi galima atremti paprastu klausimu, ar jau taip visada lengva prastą literatūrą atriboti nuo neprastos, ar gali kasmet gimti šedevrai ir ar yra nusikaltimas rašyti knygą?

Demokratija kultūroje reiškia ne tik įvairių meninių formų, pasaulėžiūrų ar estetinių skonių įvairovės pripažinimą (kas mums, tarkim, yra tarsi savaime aišku), bet ir reikalauja pakantumo kitam bei kitokiam (kas mums nėra savaime aišku). Perėjimas nuo monologinės prie naujos dialoginės komunikacijos demokratėjančioje visuomenėje kol kas nėra nei lengvas, nei smagus (tik kitus gerbiantys individai gali suvokti tikrąją, o ne simuliakrinę susikalbėjimo vertę). Bet kas, jei ne literatūra ir jos kritika, turėtų geriausiai jį reflektuoti ir formuoti? Tačiau mes net nejuntame, kaip mūsų pačių ginčuose ir rašymuose kyšo paveldėtos didaktiškos teisuolių minos ir intonacijos (niurzgiančių senukų, naiviai įtikėjusių, kad su jų gyvenimo saulėlydžiu užgęsta ir visos geriausios vertybės, arba arogantiškų jaunikaičių, įsitikinusių, kad tik su jų gyvenimu prasideda tikriausia kūryba, arba viduriniokų personų, saliamoniškai tikinčių savo „aukso vidurio“ verdiktais).

Ir vis dėlto literatūra demokratėja, joje vis daugiau atsiranda sovietmečio žmogui neįprastų atvirų vertybinių įtampų, nesuvaldomo žaismo ir chaoso. Postsovietinio laiko kritikos krizę, regis, daugeliu atvejų ir lėmė jos naujas santykis su literatūra. Centrinę Rašytojų sąjungos galią silpnina vis stiprėjanti periferinė privačių leidyklų veikla, o rašytojo, pasiaukojusio vien tik kūrybai ir tautai, statusas, gyvenimui keičiantis, vis dažniau derinamas su vertėjo, dėstytojo, žurnalisto, sargo ar kita „normalaus“ mirtingojo profesine veikla bei rūpečiais. Demokratinės visuomenės viešumoje formuojasi trumpalaikės atskirų projektų suburtos ir patvaresnės intelektualų grupės (centrai, draugijos, asociacijos), kuriose ranka rankon dirba leidėjas, redaktorius, rašytojas ir kritikas, išpažįstantys ir steigiantys įvairias savas vertybes.

Sovietmečiu ideologų įvestai estetinių, etinių ir politinių vertybių tvarkai ir hierarchijai literatūroje pasipriešinę rašytojai sukūrė opozicinę, bet ne mažiau sutvarkytą savo vertybių sistemą (M. Martinaičio puikiai aprašytą kaip „kirvarpos sindromo“ kritiką). Ezopo skraiste pridengta viešai egzistavo gana stipriai binariškai poliarizuota ideologinė kova (kas ne su mumis, tas prieš mus), kurią postsovietmečiu ėmė ardyti daug sunkiau kontroliuojama demokratinė „netvarka“, kai kultūros viešumon iškilo daugybė įvairių kultūros dalyvių su savais interesais, idealais ir skoniais. Išties turime susitaikyti, kad literatūroje dabar bus daug daugiau neaiškumo, nežinios, net nešvaros ir begėdiškai atvirų kvailysčių bei kiaulysčių, konfliktiškumo ir konkurencijos. Bet taip pat daugiau įvairovės ir tikrovės, autorių poreikio tekstuose savas vertybes aiškiau ir patraukliau išsakyti, susikalbėti su kitaip manančiais, patraukti, sudominti, įtikinti.

Kiek pilietiškumas ir demokratiškumas tampa natūraliu mūsų sąmonės turiniu, jautriausiai gali parodyti naujausios literatūros lakmuso popierėlis. Kartais jos rodiklis yra labai aukštas: „Demokratija – pavojingiausias žaislas vaikų rankose.(...) Išaugę sterilioje valstybėje, nesuvokėme nežabotų demokratijos mechanizmo galimybių. Įpratę prie totalitarinio stiliaus švaros ir aiškumo, pamiršome pačios žmogaus prigimties raistus ir šunkelius. Sutrikome be varovo. Laisvė, kurią mylėjome tik teoriškai, pasirodė esanti fikcija. (...) Demokratija yra „naujojo žmogaus“ virtimas tiesiog žmogumi. Itin skausmingas, ypatingos technikos ir kantrybės reikalaujantis procesas. Meilė netobulai prigimčiai nepalyginamai sunkesnė už meilę laisvei ir idealams“ (R. Rastauskas, „Kitas pasaulis“, 356). Imame įsisąmoninti, kad demokratinio elgesio pamokos literatūroje, kaip ir gyvenimo aikštelėse, nėra nei labai lengvos, nei malonios, bet jas mes turėsime visi išmokti. Todėl vargu ar galime visas laisvų žmonių bendruomenėje atsiradusias problemas lengvabūdiškai įrašyti vien tik į vadinamojo postmodernizmo blogybių sąskaitą, kaip neseniai tai buvo praktikuojama „Metų“ vedamuosiuose ir kitur. Tačiau besilpstantis humanistų konfliktas su tamsybiniu postmodernizmu netikėtai vėl atsigavo po „Šiaurės Atėnuose“ Jūratės Sprindytės pasirodžiusio straipsnio „Rudens skaitiniai“. Jūratė Baranova neištvėrė nepasipriešinusi jame išsakytai „depresyvios prozos“, sutelkusios dėmesį labiau į individualias nei į visuotines problemas, kritikai ir autorės didaktinėms intonacijoms (nors pati jų irgi neišvengė), o vyresniosios kartos garbūs atstovai Elena Bukelienė ir Jonas Mikelinskas neištvėrė jo negynę. Vadinasi, lietuvių literatūros kūno vientisumas yra demokratijos skalpelio jau neišvengiamai pažeistas: turime jos įteisintas ir vertybių pagrindu konfliktuojančias rašytojų grupuotes, kurių vienaprasmiškai jau negalėsime įvertinti.

Žlugus komunistiniam režimui ir marksistinei ideologijai, humanizmui ištikima vyresniųjų rašytojų kariauna, užgrūdinta nesibaigiančiuose mūšiuose, neilgai trukus susirado naują priešą, kurį pavadino „bloguoju postmodernizmu“ (gražiai pratęsdama totalitarinį paprotį viską skirstyti į dvi – blogųjų ir gerųjų – stovyklas ar pernelyg neįsigilinus atmesti vakarietiškus marazmus). Tačiau postsovietinėje kultūroje vis labiau įsivyraujant (post)postmodernistiniam sąmoningumui, regis, ima negailestingai kristi tauriojo humanizmo akcijos, net ir pripažįstant jo praeities nuopelnus (sovietmečio literatūroje jis įsitvirtino kaip svarbiausias opozicionierius klasinio vertinimo vulgarybėms, jo įtakos zonoje buvo sukurta geriausia beletristika ir kritika). Ką šiandien reiškia tie taurieji rašytojų kartojami ketinimai literatūra humanizuoti gyvenimą? Ką jie vadina „humanizmu“, kokią reikšmę turi žodis „humanizuoti“? Ar tai, ką jis reiškė vakar? Jei taip, tai ar vis dar pripažįstama marksizmo grėsmė? Bet labiau jų linkstama kalbėti apie laukinio kapitalizmo „komercines“ ir „bulvarines“ grėsmes. Jei ne, tai kalbėkime apie kintančias žodžių prasmes ir nuolat rūpinkimės jų tikslinimu. Iš kur ta pozityvios estetikos neapykanta silpnesniam, nesveikam, kitoniškam? Visai nesuprantamas vis dar labai dažnas kategoriškas S. Freudo ir visos psichoanalizės atmetimas, kurio lietuvių literatūroje ir taip beveik nėra (sovietmečio literatūroje itin puoselėtas psichologizmas ir humanizmas, bet aklinai užtrenktos durys „antihumaniškajai“ psichoanalizei). Kodėl žmogui taip malonu stovėti ant scenos pakylos ir kalbėti gražiais, bet labai neaiškaus turinio abstrakčiais žodžiais? Ideloginė „šviesaus rytojaus“ utopijos liekana? Sunkiai įveikiama ezopinio žodyno inercija? Postsovietinėje literatūroje pradedama tokio malonaus įpročio dekonstrukcija. Bet susitarkime, kad sovietmečiu puoselėto humanizmo dekonstrukcija jokiu būdu nereiškia apskritai vertybinio mąstymo atsisakymo, ir svarstykime problemą rimčiau, nesupaprastindami. Keliamas tik kritiškas klausimas, ką reiškia taurieji abstraktieji lozungai, vadinamieji bendrieji dalykai ir utopijos, galinčios veikti bet kada ir bet kur, kuriomis prisidengus galima kontroliuoti (ir traumuoti) kiekvieną originalesnį individą, įsakmiai reikalaujant „idealios tvarkos“ literatūroje ir gyvenime? Ką reiškia metafizinis universalusis humanizmas? Nesantį dalyką? Ar gerą įrankį, pridengiant savus trūkumus, patiems geriausiems ir protingiausiems valdyti „žemesnių“ natūrų raiškas?

Neseniai pakiliai apgintos vienos daktaro disertacijos tezės buvo surašytos gražių humanistinių frazių ir senų vadovėlinių tezių principu. Pasirodo, jau net moksliniu lygmeniu formuojama strategija tradiciją balzamuoti ir ginti nuo kintančio istorinio laiko grėsmės. Kodėl renkamasi traumuotos ginties, o ne dialogo pozicija? Manau, kad tautos kultūra, ypač akademinėje aplinkoje, verta didesnio orumo ir pasitikėjimo. Istoriškai sovietmetis tarsi nuėjo praeitin, o jo mentalinė inercija liko? Kaip gerai žinome, tokio „antihumanistinio“ maišto simboline figūra (bet ir modernios vertybių teorijos pradininku) yra laikomas F. Nietzsche, išdrįsęs nuplėšti nuo visuomenės veidmainystės kaukę ir parodęs, kad po krikščionišku pamaldumu dažniausiai slypi tai, ko ji labiausiai gėdijasi, – pamaldumas aukso veršiui. Subanalėjusio humanizmo pavojai jau seniai ir išsamiai yra aprašyti M. Heideggerio ir P. Sartre’o straipsniuose. Jų radikalusis atradimas – egzistencinis žmogus, atsisakęs tradicinių vertybių pažinimo dramos ir heroikos, tikriausią žinojimą siejantis su gyvenimo kasdienos banalybės ir beprasmybės išgyvenimu, ikirefleksine patirties zona. Nuvartoto humanizmo šmėkliškumą demaskavo daugelis XX amžiaus etikos filosofų, o jo dar vienas stiprus demistifikavinas Derrida knygose tėra logiška viso to tąsa. XX amžiaus humanizmo kritika reiškia ne apskritai etinių vertybių atsisakymą, bet jų labai atidų ir sąžiningą permąstymą, kaip jos (ne)veikia mūsų gyvenimą. Esame pratinami prie nelengvos išvados, kad normatyvinis vertinimas ir universalieji dėsniai nėra pakankami gyvenimo įvairovei suprasti ir paaiškinti. Tik laisvas konkretus žmogus konkrečioje situacijoje gali pasirinkti ir nuspręsti, kas yra geriau: ar jam likti su sergančia motina, ar išeiti ginti tėvynės, likti su šeima ar, jos atsisakius, realizuoti savo talentą. Tai visiems gerai žinomi chrestomatiniai pavyzdžiai, kad tik pats rinkdamasis žmogus tampa už savo veiksmą atsakingas ir etiškai angažuotas. Teisė rinktis, būti laisvam ir yra pats tikriausias pragariškas žmogaus egzistencijos sunkumas, todėl silpnesnės prigimties ir charakterio individai ir linksta prie gerojo tėvo stipriosios rankos ar išmintingojo žodžio, prie binarinio viską į juoda ir balta suskirstančio ir suprimityvinančio mąstymo. Kaip literatūroje ir jos kritikoje fiksuojamas šis labai sunkiai pakeliamas laisvės rinktis sunkumas?

Jei rašytojas ar kritikas vis dar tikisi iš literatūros „objektyvaus žvilgsnio“ ar „amžinųjų vertybių“, aukštosios etikos ir estetikos, tai reiškia, kad jis vis dar tiki jos karališkai tėvišku mitu ir galia kontroliuoti kitamanystę bei pasaulio netvarką. Humanizmo retorika ypač linkusios spekuliuoti galios struktūros ir isteblišmentinė literatūra (dirbanti tautos vardu vardan tautos gerovės). „Kai visai nėra politinės cenzūros, ar negali rašytojas to fakto aiškinti visuomenės abejingumu jam, kaip tai daro vaikas, sprendžiantis apie tėvų meilę, kai tie iš jo nereikalauja drausmės?“ – klausia Jonas Mikelinskas, cituodamas J. H. Updike’ą („Žmogus ir jo legenda“, 82). Šioje citatoje greta pačių geriausių autoriaus ketinimų – atviriausias idealiosios tvarkos visuomenėje ilgesys, kai vieniems jos nariams (kritikams? politikams?) suteikiama išmintingų „tėvų“, o kitiems – išdykusių ir žioplų vaikų (rašytojams?) vaidmuo. Todėl logiškai iš to plaukia išvada, kad „ypač stalgus postmodernizmo etikai bei estetikai yra žalias jaunimas...“ (ten pat, 82). Postsovietiniai humanistai vis dar puoselėja apšvietos idėją, kad kūryba turi atlikti žmogaus (ar tautos) dvasinio tobulinimo misiją. O į kokias totalitarines nelaimes XX amžiaus Europą pastūmėjo toks fanatiškas tikėjimas tiesomis, priminti nereikia. XX amžiuje holokaustas humanizmą sudrebino iki pašaknų, parodydamas, kad gražūs žodžiai tėra karamelinė pluta, lengvai atšokanti nuo žmogaus, patekusio ribinėn situacijon (kuri atsinaujinti gali bet kur ir bet kada), todėl ir pareikalaudamas naujo daug atsakingesnio ir kritiškesnio turimų vertybių permąstymo. Lietuvių literatūra nuo to taip pat negalės lengvai išsisukti: ne tik humanizmo, bet ir nuo jo neatskiriamas žydų klausimas dar turės joje sulaukti savo teisėto sprendimo. „Totalitarizmo šaltinis yra dogmatinis prisirišimas prie oficialaus žodžio: tai juoko ir ironiško atsiribojimo stoka. Perdėtas atsidavimas Gėriui gali pats tapti didžiausiu Blogiu: tikrasis Blogis yra visokios rūšies fanatiškas dogmatizmas, ypač tas, kuris pasitelkiamas aukščiausiojo Gėrio vardan“ (S. Žižekas. „Viskas, ką norėjome sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsome paklausti Lacano“, p.33). Apsėstasis gėrio ir teisingumo idėjų netruks persiimti neapykanta netobulam žmogui ir pasauliui, viskam, kas neatitinka ir negali atitikti jo išgalvotų idealų ir vertybų mastelių. Todėl užsibuvęs be kritiškos analizės oficiozinis humanizmas gali tapti ir demokratinio mąstymo priešingybe, ir užuovėja neatsakingam inertiškam gyvenimui bei rašymui.

Tiesos reliatyvinimas reiškia ne tiesos atsisakymą, o jos padauginimą, daug sąmoningesnį ir atsakingesnį jos pasirinkimą. Reikia pripažinti, kad sovietmečiui neregėtai sužalojus žmonių moralės pagrindus (prievartos sistemoje „natūraliai nusidėdami“, jie jautėsi už nieką neatsakingi ir todėl nepakaltinami), vis dar simpatiški atrodo visi tiesos ir humanizmo riteriai ir damos, idealus iškeliantys aukščiau realybės ir rašantys „Metams“ vedamuosius. Pagarbos ir didelės simpatijos nusipelno ideologiškai iškankinti, bet moraliai nepalūžę šiame straipsnyje paminėti garbaus amžiaus rašytojai ir jų kolegos. Bet ateina metas, kai reikia prisiminti ir tai, kad M. Servantesas donkichotizmą apmąstė ne tik kaip šventą riterystės idealams pareigą, bet ir kaip sunkų apsinuodijimą vakarykščiais riterinių romanų kliedesiais.

Vyresniųjų rašytojų prozos knygas, kaip ir dera, gaubia solidžios laikysenos aura. Sovietmečiu išgarsėjusiems rašytojams jau nėra reikalo taip isteriškai kovoti dėl savo pripažinimo kaip jauniesiems, o Rašytojų sąjungos organizuojami jų kūrybos vakarai irgi garantuoja knygų viešinimo orumą. Vyresniųjų rašytojų kūryboje dominuoja didingos ir taurios kūrybos vaizdinys. Jį kuria R. Granausko „Kenotafo“ ar P. Dirgėlos „Arklių romansų“ pasakotojai, ieškodami savo apmąstymams ypatingų istorinių asmenybių – dramatiškos pokario mokytojos ar karalienės Kotrynos Jogailaitės. J. Aputis novelių knygoje „Vieškelyje džipai“ publikuoja galingų apibendrinimų epines XX amžiaus antrosios pusės kaimo drobes. Jie turi ir dar ilgai turės savo adresatą, laukiantį rimtų, užsiangažavusių svarbiems gyvenimo įvykiams ir meniškai sutvarkytų pasakojimų. Deja, vyresniųjų rimtojoje prozoje esama ir to, ką galima būtų pavadinti nuvėsusio humanizmo nuoboduliu (pokario žmogui taikoma trafaretinė opozicijų matrica, tik pliusą sukeičiant vietomis su minusu, sovietmetis tebevaizduojamas vis dar įmantraujančiomis ir miglotomis simbolinio ezopo formomis). Jų knygose per daug išankstinės tiesos žinojimo ir per maža atviro ieškojimo nervo.

Ramūno Klimo nebaigtas rašyti romanas „Maskvos laikas“ nėra meniškai sėkminga knyga. Bet tai knyga, galinti kelti labai daug minčių, kodėl, atšaukus cenzūrą, taip buvo sunku rašytojui kurti ir kodėl jis neįstengė pakartoti prustiškojo stiliaus savo prarastam laikui užrašyti. Knyga prašosi atrakinama ir postkolonijiniu tyrinėjimo raktu: nors rusų okupacija joje traktuojama kaip blogio imperija, bet ta traktuotė grindžiama F. Dostojevskio idėjomis ir kūrybos paralelėmis, o teksto kalba prisodrinta rusų kalbos žodžių.

Visuomenės ir literatūros kaitos momentas Vytauto Martinkaus dviejų apysakų knygoje „Šuns mazgas“ vaizduojamas kaip sunkiai pakeliamo nesusikalbėjimo simptomas. Šios knygos pasakotojas lyg tarp kitko prasitaria (bet mes gerai žinome, kad literatūroje nėra nieko neesminio), jog šuns jam prireikė, kad juo galėtų užpildyti atsiradusią iki tol dar nematytą bendravimo tuštumą. Ir, reikia pasakyti, kad apysakų pasaulyje šuneliams savo misiją atlikti puikiai pavyksta. Išradingai ir sklandžiai pinami šunelių gyvenimo siužetai ir meistro plunksna škicuojami į juos patekę personažai, bet kas vyksta šalia jų – visuomenės kaitos ar individo gyvenimo bei knygos rašymo siužetai, – lyginant su šunelių, atrodo ganėtinai blausiai. Tiesa, Sąjūdžio laikas čia interpretuojamas mąsliau ir kritiškiau, ne tiek kaip euforinis tautos iš okupacijos išsilaisvinimas, kiek totalitarinio jos vientisumo suaižėjimas, kai individas pasijunta nesugebantis su kitais susikalbėti ir sykiu netenka saugumo (viena apysaka net pradedama makabrišku epizodu, kai pasakotojo šeimos moterys priverstos važiuoti į tėviškę aiškintis, kodėl ir kas buvo perlaidota jų giminės rūsyje). Martinkaus knyga įdomi, nes joje rastas įtaigus sąlytis su kasdienio gyvenimo dabartimi, paliečiamos labai rimtos postsovietinio gyvenimo dezintegracijos ir nesusišnekėjimo problemos, tačiau tik paliečiamos.

Ne veltui vadinamoje postmodernioje lietuvių literatūroje su demokratiniu laisvės pojūčiu taip greitai išplito ironiškoji distancija, skirta aukštųjų idealų mizerijai ir veidmainiškumui, ir taip radikaliai kai kurių rašytojų buvo pasukta į kasdienybės ir banalybės plotmę ar žemuosius kūrybos stilius. Įkvepiantis pavyzdys čia buvo Lietuvon naujai atėjusi išlaisvinanti Jono Meko asmenybė, jo knygos ir jo kinas, kuriuos iš naujo pažino ir kaip savus pamilo jauna Lietuva. Galima šiuo keliu eiti lengvai praktikuojant parodijos žanro žaidimus (Herkaus Kunčiaus proza), galima eiti ir daug sunkiau bei atsakingiau, pertikrinant paveldėtas vertybes ir mitologijas ir kaskart iš naujo rizikuojant (Mariaus Ivaškevičiaus knygos). Originaliai šį posūkį atlieka grožinės literatūros paribyje eksperimentuojantis didysis meistras Sigitas Geda, vienus šiurpindamas, kitus žavėdamas. Lietuvoje randasi literatūra, kuri ištrūksta iš opozicinės ideologinės įtampos ir ima rodyti, kad tiesų ir atsakymų į tą patį klausimą gali būti ne vienas ir ne du... Todėl ir jos kritika priversta daug įdėmiau analizuoti ir mąstyti, daug atsargiau daryti kategoriškas išvadas. Visi mes pasijuntame esantys toje pačioje nežinios karščio išdegintoje dykumoje ir netekę visų turėtų savo šamanų ar dar už rublius įsigytų kompasų. Bet jeigu tik literatūros, kritikos ir skaitančiosios visuomenės indai bandys susisiekti, vis labiau veikdami vienas kito slėgio aukštį, turėsime garbės šviesiau kalbėti apie lietuviškos vakarietiškos literatūros periferijos unikalumą.

Eseistinės prozos kryptis labiausiai suaugusi su dabarties gyvenimo konkretybe, kultūrine spauda, publicistiškai angažuota aktualiems gyvenimo įvykiams. Tačiau ji ne tik minta iš spaudos, bet ir pati ją maitina ir formuoja, padiktuodama savas literatūros vertinimo, mąstymo, gal net ir elgesio madas. Eseistika įdomiausia tuo, kad čia per subjektyvų santykį su savo laiku sugebama daugiausia pasakyti apie mūsų esmiškai pakitusį gyvenimą. Būtent joje labiausiai dekonstruojamas pozityvistinis bei totalitarinis mąstymas ir socializmo inercijos, kuriamas naujas demokratiškai švelnaus polifoninio skambesio stilius. Kūryboje naujoves, kaip pataria R.Barthes’as „Teksto malonume“, nors ir sunku, turėtume sutikti daug draugiškiau, nes jos yra ne mados, o vertės rodiklis. Ne visada šio žanro autorius lydi kūrybinė sėkmė. Matyt, jai yra „pasmerkta“ šiųmetė Parulskio „Miegas ir kitos moterys“. Skaitytojų simpatijų jau nusipelnė Kauno bohemą ir save su puikia išmone ir šypsena apdainavusi K. Navako esė knyga „Gero gyvenimo kronikos“.

Prie esė kūrybinių laimėjimų būtina priskirti dar nepakankamai įvertintą Rolando Rastausko knygą „Kitas pasaulis“, nors ją žymi 2004 metų data. Tai galingas sovietmečio „dingusios kartos“ įžodinimas, ilgo dešimtmečio darbas, kol kas neturintis sau lygių. Knygoje sudėti ne tik visi sovietmečiu nebylioj zonoj išbuvusios kultūros ženklai, frazės, kultinės figūros, bet ir daromi labai gilūs postsovietinio būvio pjūviai (aistringos diskusijos su R. Ozolu, R. Gaveliu, A. Šliogeriu ir kt.), sukurta iškalbi pirmųjų kontaktų su atsivėrusiu pasauliu kronika. Esė rinktinėje šalia jau gerai pažįstamo artistiško pasakotojo netikėtai atsiranda labai socialus ir kuopinis pasakojimų veikėjas – bičiulių pasaulis. Į jį patenka ne tik pirmoji karta nuo magnetofonų, Berlyno siena bandžiusi atsitverti nuo sovietizmo ir savo parazituojančius gyvenimus sublimavusi į buržuazinės kultūros artefaktus, bet ir iš blokinių namų į Vilniaus aikštes išėję už laisvę galvos guldyti eiliniai, ir sovietmečio atstumta bei nuskriausta senutė, sutikta provincijos stotyje. Rastausko sukurtas „bičiulių pasaulis“, įsteigtas perėjimo iš „draugų pasaulio“ į „ponų pasaulį“ metu, vėjais paleidžia sovietmečio paistalus apie kartas, jau ne pagal biologinius, o pagal vertybinius principus ženklindamas ir segmentuodamas sociumą. Bet svarbiausia, kad knygoje sukuriama gurmaniškojo teksto kondicija ir koncepcija – ilgai slopintos laivės ir demokratiškumo sprogmuo, kitoniško pasaulio būties artistinė manifestacija. Labai talpiame pavadinime „Kitas pasaulis“ programuojama lietuvių literatūroje pasiilgta Kito semantika, knygoje reiškianti labai daug ką (ir postmodernų individualumą, ir naują kultūros posūkį, ir žvilgsnį atgal, ir kultūros nacionalumo su globalumu sankirtas). Nors Rastausko kultūrinė eseistika, spausdinta populiariausio dienraščio puslapiuose, jau gana ilgai mūsų visuomenėje cirkuliavo, tačiau kaip vientisas ir originalus reiškinys, taip pat kaip labai reikliai parengta knyga dar laukia rimtesnio aktualizavimo ir diskusijų.

Net ir mažiau pavykusi, eseistika savo eksperimentiniais bandymais dažnai intriguoja ir yra įdomi.Tam tikrą kūrybinį antplūdį šiuo metu išgyvena Gintaras Beresnevičius. Jo naujo romano „Paruzija“ genetiniai pradmenys – lietuvių visuomenėje išplitęs nepaprastas susidomėjimas burtais ir burtininkais, neišskiriant nė buvusio prezidento šeimos, ir būtinybė naujai permąstyti postsovietinio žmogaus santykį su transcendencija susiliejo su puikia religijotyrininko kvalifikacija ir eseisto praktika. Visa tai žadėte žadėjo jam neblėstančią šlovę. Tačiau kūrinį sugadino pernelyg skubria ranka surašyti postmodernistiniai žaidimai. Žinoma, juos galima įvertinti kaip autoriaus norą išsivaduoti iš esamų gyvenimo konvencijų ir stereotipinių tapatybių. Tačiau, net pripažįstant autoriaus kūrybinės vaizduotės galią, gebėjimą keisti įvairiausių stilių registrus, vertinant nepaprastai įtaigius prisiminimų apie Žaliakalnį vaizdelius, reikia pasakyti, kad visa tai nesusilydė į vientisesnį estetinį darinį. Savaip žavi autoriaus erudiciją demonstruojanti ir istoriją ironiškai peržaidžianti esė knyga „Pabėgęs dvaras“. Labiau žaidybinio komiškojo nei tamsaus egzistencinio absurdo tradicija Beresnevičiaus prozoje sužaižaruoja naujomis spalvomis ir gyvybe, tačiau glumina jos nepakankamas rišlumas ir neaiškaus (apvaikėjusio? superintelektualaus?) adresato paieškos. Lietuvių literatūros gyvasčiai yra labai svarbios naujų humoro formų paieškos, tačiau čia rašytojų dar laukia ilgos treniruotės.

Šiais metais išleistą Jūratės Baranovos esė rinkinį „Meditacijos: tekstai ir vaizdai“ irgi galima vertinti kaip svarbų kultūrinės eseistikos tradicijos tęsinį. Kur vientisiau atskleistas (išgyventas?) santykis su tema, ten pasiekta didesnės esė kokybės. Bet koją pakišo žurnalistinės produkcijos malūnas, viskam atlaidus esė žanras. Be to, rinktinės sudarytoja priėmė eklektiškiau sudurstytus tekstus, kuriems pristinga atidesnio redagavimo: „Žinoma, realybėje net poetams galbūt pavyksta šį tą uždirbti. Bet ar yra pavykę kam nors tai pasiimti su savimi į anapusybę ar į sapno pasaulį? Kur pranyksta amžinybėje mūsų pastangų ir uolaus susikaupimo vaisiai? Kaip filosofijos tyrinėtoja, galėčiau sakyti, kad jie nepranyksta, nes liudija laikysenos didingumą: žmogaus stiprybę, jo galią nenusilenkti beprasmybei“ (89). Gana rizikingai kartais atrodo ir autorės eksperimentas, pasitelkiant filosofiją, diskutuoti dėl populiariosios literatūros kūrinių meniškumo. Bet demokratija tam ir reikalinga, kad suteiktų galimybę viešumoje pasirodyti visiems rizikingiems eksperimentams, kuriuos atrinks pats geriausias jų tikrintojas – laikas. Baranovos tekstai, naikinantys akademines ribas tarp filosofijos, beletristikos ir kritikos, yra labai reikalingi šiandieninei lietuvių kultūrai.

Vis dėlto egocentrizmas ir eseizmas – pavojingai kibūs fenomenai. Todėl nesinorėtų, kad lietuvių eseistiką pražudytų grožėjimosi savimi ir užsižaidimo virusas, kuris jau išplitęs. Ji (su kritikos pagalba?) turi nuolat atlikti ir labai svarbų savo pačios tikrinimo ir švarinimo darbą.

Estetinių įtampų paribyje galima rasti puikios meninės kokybės literatūros. Alvydas Šlepikas, programiškai atsisakęs postmodernių siužeto šaudymo triukų, sugrįžta prie tradicinio pasakojimo ir novelės žanro. Jo knygos „Lietaus dievas“ pasakotojas sugeba labai atidžiai įsižiūrėti į periferinės Lietuvos dabartį. Žinia, ši dabartis yra labai niūri ir banali, personažai – pragėrę savus ir artimųjų gyvenimus. Tačiau pasakotojas pasirinko labai sėkmingą poziciją, sušvelnintą šypsenos ir daugiaklodžio, bet neįkyraus vaizdo sąlygiškumo; absurdiškus veikėjų poelgius jis nuolat tikrina rūsčiu mirties faktu, leidžiančiu jam moralizuoti nemoralizuojant. Literatūros atida gyvenimo kitokybei ir nemaloniai tiesai čia meistriškai perverta vertybinio žvilgsnio strėlės, neįkyriai pasiūlant išvadas pasidaryti pačiam skaitytojui.

Individo laisvė postsovietinėje demokratinėje visuomenėje (labai sunkiai kuriamoje) nėra vien tik begalinio gėrio šaltinis. Su laisvąja rinka mūsų visuomenėje įsisukusi vartojimo malonumo karuselė žaibiškai ugdo paviršutiniškos, konjunktūriškos ir grynai pragmatiškos elgsenos žmogų ir masinės produkcijos kūrybą. Patvarūs, ilgai brandinti ir gerai apmąstyti bei padaryti kultūros produktai tampa tarsi nereikalingi, nes „šizoidinei“ visuomenei džiaugsmą suteikia tik didėjančio tempo vartojimo malonumas, lydimas ir stimuliuojamas reklaminės magijos. Ideologinė prievarta išlieka tokia pat intensyvi, tik keičia savo pobūdį: buvusią idėjiškąją proletariato diktatūrą pakeičia pragmatiškoji kapitalo diktatūra. Ne veltui amerikiečių psichologai, dalindami savo pacientams laimingo gyvenimo receptus, visų pirmiausia jiems pasiūlo sėkmingo prisitaikymo prie aplinkos meną. Ar tai atneša jiems tikrąją laimę, kitas klausimas. Ką šiomis sąlygomis veikia rašytojas? Ar literatūrą jau apėmė totalus prie gyvenimo rinkos prisitaikymo poreikis, ar čia įmanomos kokios disidentinės apraiškos?

Iš praėjusiais metais išleistų prozos knygų ryškiausiai reklaminių prožektorių nušviestos išsiskiria knygos, kurias galima būtų priskirti pragmatiškajam arba žurnalistiniam feminizmui. Kaip daugelis kultūros reiškinių, taip ir feministinė ideologija, pradėjusi nuo maištingų revoliucijų dėl neįvertinto moters statuso visuomenėje ir kultūroje, savo gyvenimą užbaigia gana merkantiliškai. Feministinei kritikai pavyko inicijuoti ne tik atitinkamos tematikos literatūrą, kuri pagal gatavus vertybinius standartus nesunkiai, it žaisdama lego, projektuoja naująją „išlaisvinto moteriškumo“ paradigmą, bet ir apdoroti bei parengti šiai literatūrai pačią plačiausią moteriškos lyties skaitytojų auditoriją. Ši literatūra – nedidelės apimties, nepretenzinga ir nesunkiai skaitoma, išdėstanti it laikraštyje karščiausias gyvenimo aktualijas, atvira visiems madingiems daikčiukams ir firminiams ženkliukams, skandalingiausioms temoms, bet problemiškiau jų neapmąstanti ir nenuskęstanti intelektualinio ar estetinio nuobodulio gelmėse. Kalba – paprasta ir aiški, žvali ir gundanti, tačiau neturinti ypatingesnės meninės vibracijos. Ne veltui leidykla „Alma littera“, užčiuopusi aukso gyslelę, įsteigė „Madame“ romanų seriją. Į ją patekusi E. Černiauskaitė su romanu „Visos Italijos dulkės“ įžvalgiai dėsto, kad žurnalistės yra pačios geriausios moteriškų romanų autorės. Taip mūsų akyse sparčiai įtvirtinamas ir dauginamas žurnalistinis feminizmas. Jame neabejotinai esama reikalingo moteriško maišto, socialinio ir psichologinio jautrumo simptomų (ypač naujų patirčių, apmąstant „naujosios moters“ ir vaiko santykius). Deja, esama ir pagal feministinius standartus suvaidinto maišto, ir pernelyg staigaus posūko komercijon, lūkesčio kuo greičiau išgarsėti. Ši literatūra per daug gerai žino, ko nori ir su kokiu skaitytoju bendrauja. O ją palaiko ir išlaiko didžiausia pramogų verslo ir moterų žurnalų išugdyta skaitytojų auditorija. Ji neginčytinai turi teisę būti, bet sykiu vertybiškai apribotoje buvimo vietoje. Viltis, kad po geros reklamos turi ateiti ir akademinės kritikos pripažinimas, autorėms vertėtų palaidoti.

Pragmatiškojo feminizmo priekyje puikuojasi Audronės Urbonaitės („Posūkyje – neišlėk“), Ugnės Barauskaitės („Dešimt“), Zitos Čepaitės („Neapšviestas kelio ruožas“) knygos, bet pelnytai karaliauja Jurgos Ivanauskaitės, pasiekusios kūrybinę brandą ir šiais metais gavusios Nacionalinę premiją, romanai.

Reportažiškai „pervariusi“ moterų kalėjime išklausytų biografijų seriją, Čepaitės knygos pasakotoja savo situaciją bando glaistyti humanistiniu glaistu, ketinimais į jų gyvenimus pasižiūrėti jautriau ir akyliau, nei sugeba laikraščiai. Tačiau tokie deklaratyvūs ketinimai, netapę pasakojimų estetiniu kūnu, tik dar labiau knygą pagadina.

Naujame romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ J. Ivanauskaitė imasi prostitucijos skaudulių temos, stilistiškai įmantria maniera ir su išmanymu jos aktualijas suverdama ant protagonistės Monikos rezgamo siužeto siūlo. Publicistikos kietoji faktografija čia išradingai praskiedžiama beletristikos vaizdinių srovėmis. Prostitucija aprašoma kaip ribinė traumuotos moters būsena ir reakcija. Autorė dalinasi žemosios ir aukštosios prostitucijos informacija, pristatydama knygos veikėjų portretukų seriją (vėl veikėjų serija!). Pasakojimo kulminacja ir geriausiai pavykusi vieta – romano vidurys, kada pasakojimas pirmuoju asmeniu daugiausia įgyja ironijos, ir prostitucijos tema netikėtai praplečiama, jon įtraukiant ir trapias neurotiškas vyrų prabangiai išlaikomas sutuoktines, kitaip sakant, pačią romano protagonistę. Rašytojai čia pavyko išradingai pasitelkti gerą humoro jausmą ir be didaktikos parodyti vyro išlaikomos moters dramą. Į protu sunkiai suvokiamą protagonistės vienumą sudedamas jos depresiškas polinkis į savižudybę, stebėtina dvasinė stiprybė vyro neištikimybės atveju, nuolat televizijos penimo mąstymo lėkštumas ir apokalipsės įelektrinta vaizduotės egzaltacija. Ne vienam Monika gali pasirodyti kaip įdomus rašytojos atradimas, nes sugebama išlaikyti distanciją su personažu ir suteikiama erdvė skaitytojo interpretacinei vaizduotei. Deja, romano pabaiga vėl nusenka, autorei nelabai surandant ką pasakyti apie nepriklausomybės statusą įsigijusias moteris. Gal todėl romano pabaigoje efektingai suliepsnoja vasarnamis, kad kaip kino juostoje pažadintų apsnūdusį adresatą.

Nors knygos yra neišvengiamai veikiamos ir kuriamos socialinių lūkesčių ir komercinio diktato, tačiau, anot recepcijos teoretikų, tuo apsiribodamos, jos tampa tik paklausiomis „kulinarinėmis“ knygomis. Kaip tikroji estetinė vertybė, jos randasi tik peržengdamos amžininkų akiračius ir nuvildamos jų lūkesčius. Arba profesionaliai ir išradingai parodijuodamos masinio vartojimo skaitalus. Tokie negailestingi reikalavimai yra keliami aukštojo pilotažo beletristikai, kurios, manyčiau, minėtos knygos dar nepasiekia, tačiau juos galėtų įsidėmėti ambicingesnės debiutantės.

Ant „ponių literatūros“ ribos žaidžia, bet ir drąsiai ją peržengia mąslioji Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga „Artumo jausmas“. Knygoje esanti žanrų įvairovė autorei nesutrukdo sukurti savo vientiso pasaulio, kur dažnai ašarojančios vienišės geriau sugeba susikalbėti su mirusiais nei su artimaisiais. Pasakojimuose konkretusis dabarties laikas sumaniai suraižytas atminties vizijų, o kalba – tyliojo dramatizmo pauzių. Autorė stengiasi tyrinėti labai pasikeitusio moters ir vyro ryšio ambivalenciją (nesuvaidintas feminizmas?), suliteratūrinti, kas nesuliteratūrinama, galynėtis su tiesos demonu. Minimalistiniame pasakojimo stiliuje esama giluminių gręžinių, kur poezija sulydoma su farsu. Knygą išskirčiau kaip talentingą ir svarbią disidentinę apraišką prag¬matiškojo feminizmo priešpriešą.

Iš viso to, kas pasakyta, būtų galima daryti išvadą, kad turėtume ryžtingiau atsikratyti paveldėtos unifikuojančios literatūros sampratos ir pamiltų kategoriškų apibendrinimų. Suvokdami visų nusibrėžiamų ribų sąlygiškumą, turėtume ne tik tolerantiškiau pripažinti literatūros įvairovę, bet ir išmokti ją tiksliau įvardinti, nusakyti jos specifines ypatybes, tikslus, adresatą. Išties gal netrukus rasis savas sritis („savą chebrą“?) kuruojanti ir geriausiai ją suprantanti bei įvertinanti kritika bei pagal savus interesus susibūrę skaitytojų ar knygų bičiulių klubai? Gal tada atslūgtų šiuo metu sustiprėjusi binarinė įtampa tarp mėgėjų populiariosios literatūros, kurios sąrašus sudarinėja parduotuvės ir balsavimo žaidimo dalyviai, ir vertingiausių akademinių knygų sąrašų (šio sunkaus darbo jau kelintus metus iš eilės taip pat imasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai).

Prisitaikėlė kičininkė ar oponuojanti banalybei disidentė? Riba tarp šių literatūrų nėra aiški, ypač kai komercinėje aplinkoje populiarioji literatūra vis labiau skaitytojų pateisinama ir įteisinama. Ir ne tik. Svarbu savikritiškai susivokti, kad oponuojanti banalybei literatūra irgi yra labai pažeidžiama. Vyresniųjų rašytojų kūryba ir jai palanki kritika, neleidžianti abejoti jos puoselėjamomis geriausiomis estetinėmis ir etinėmis intencijomis, pernelyg sustingusi ritualine gynybine poza. O jaunų rašytojų moteriškoje prozoje kol kas labiau tarpsta suvaidintas ir simuliakrinis oponavimas banalybei, neperžengiantis laikraštinių temų ir frazių lygmens. Bet literatūros blizgančiame prekiniame paviršiuje esama ir stipresnių disidentinių įbrėžimų, kuriuos čia ir buvo mėginta išvardinti.