Rašyk
Eilės (76066)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10696)
Vaikams (2579)
Slam (50)
English (1167)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 55 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





(Pa)Skaitiniai

2007-07-03
Bauman, Zygmunt. LIKVIDI MEILĖ: APIE ŽMONIŲ RYŠIŲ TRAPUMĄ. Iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius. – V.: Apostrofa, 2007.

Žymaus lenkų kilmės britų sociologo knyga „Globalizacija: pasekmės žmogui“ lietuviškai išleista jau antrą kartą. Būtent jis yra globalizacijos termino „tėvas“ ir aktyvus teoretikas, parašęs apie 60 knygų, skirtų postmoderniojo pasaulio reiškiniams. Marginali Z.Baumano pozicija – emigravęs iš Lenkijos, jis dėstė Izraelyje ir JAV – leidžia kritiškai vertinti kiekvieną sociumą ir kartu palyginti įvairių sociumų problemas.

Naujoje knygoje Z.Baumanas toliau analizuoja ir kritikuoja šiuolaikinę Vakarų visuomenę. „Likvidi modernybė“ – tai realybė, atsiradusi tada, kai žmonija perėjo nuo struktūruoto, socialinių sąlygų ir įsipareigojimų supančioto pasaulio į tąsų, plastišką pasaulį, peržengusį visas ribas ir barjerus. Niekada prieš tai pasaulis nebuvo toks nepastovus ir permainingas, o žmogus neturėjo tiek pasirinkimo galimybių, tačiau ir nesijautė toks bejėgis apsisprendimo akivaizdoje.
Pasak autoriaus, „svarbiausias knygos herojus yra žmonių santykiai“ (p. 9). Jis sėkmingai nuvainikuoja daugumą šiandienos psichologijos teorijų ir santykių ekspertų. Filosofinė analizė, besiremianti daugybe autorių – nuo Charles’io Baudelaire’o iki Ericho Frommo, nuo Levi-Strausso iki Judith Butler, – nurodo santykių ir ryšių, meilės ir geismo, giminystės ir bičiulystės skirtumus. Paaiškina daugybę vartotojų kultūros reiškinių, nuodugniai nagrinėdamas ir antikines tragedijas, ir populiarius laikraščius bei serialus. „Alternatyvaus pasaulio nėra“ (p.262), tad turime suprasti ir vertinti šį.

Z.Baumano logiška refleksija, įžvalgus sociologinis diskursas paaiškina daugybę absurdiškų pasaulio reiškinių. Jis randa atsakymus į klausimus, dėl kurių taip mėgsta ginčytis šiuolaikiniai intelektualai, ir primena, kad „būtų kvaila ir neatsakinga kaltinti elektroninius prietaisus dėl lėto, tačiau nuolatinio asmeninio, tiesioginio, glaudaus, daugialypio ir daugiatikslio, nuolatinio artumo nykimo“ (p. 117).

Autorius nelinkęs nei moralizuoti, nei sielvartauti, kad niekada neegzistavo „aukso amžius“. Jis tik siekia parodyti, dėl ko įvyko permainos, priminti, kad po vieną nepajėgsime susidoroti su visuomenėje kylančiomis problemomis, todėl būtina atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį į opiausius klausimus ir kartu juos spręsti.

Flanagan, Richard. GULDO ŽUVŲ KNYGA. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Labanauskaitė. – V.:Tyto alba, 2007.

Viršelyje per klaidą nurodyta kita vertėjos pavardė: matyt, vertimą redagavusi Edvarda Srėbaliūtė paprasčiausiai daugiau bendravo su leidėjais, o kuklioji vertėja laiku nepareiškė savo teisių. Kažin ar taip būtų nutikę, jei vertėjos pavardė būtų kiek garsesnė nei G.Labanauskaitės, dramaturgės ir poetės, kuri iš tikrųjų išvertė knygą.

Knyga neįtikėtina ne tiek dėl to, kad remiasi „tikra istorija“ (ketvirtame viršelyje teigiama, kad Viljamas B. Guldas tikrai kalėjo Tasmanijoje), kiek dėl savo beprotiško grožio, susidedančio iš žiaurumo ir tyrumo. Atrodo, ką vertinga apie savo gyvenimą gali papasakoti užkietėjęs nusikaltėlis ir akiplėša, niekada nesigailėjęs dėl savo elgesio ir kone visą gyvenimą praleidęs kameroje? Romanas pasirodo esąs tiesiog „apie viską“, nors ir prasideda ilgoka ir nelabai originalia istorija apie seno rankraščio suradimą.

Tai nepagražinta Australijos kolonizavimo istorija. Truputį primena kadaise populiarius romanus apie piratus ir jūreivius, tik čia nėra nei kilnių kapitonų, nei draugiškų indėnų. Vien plėšikai, bėgliai, buvę vergai, smuklininkai, bepročiai mokslininkai, kalėjimo prižiūrėtojai monstrai, išsigimę aristokratai – absurdiškas pasaulis, kuriame žmogus visiškai priklauso nuo kitų malonės ir atsitiktinumų.

Guldas seniai priprato prie neteisybės, bado, kankinimų, purvo ir klajonių, bet turi savo filosofiją: „Lengviausias būdas sutarti su valdžia yra paklusnumas: kuo kvailesnė yra valdžia, tuo didesniu kvailiu privalai dėtis pats“ (p. 107). Ramiai, kiek ironišku tonu jis samprotauja apie rašymą, istoriją ir melą, Senojo ir Naujojo pasaulio nuožmią kovą, menininko tapatybę ir meilę. Lakoniška, bet vaizdžia kalba bendrauja su skaitytoju, fantazuoja ir nuoširdžiai myli žuvis.

Spalvingi personažai, taiklūs pastebėjimai ir baisaus, negailestingo pasaulio vaizdai tiesiog užgniaužia kvapą.Galiausiai kliedesiai susipina su realybe, o tikri istoriniai įvykiai – su pamišėlių vizijomis, paties Guldo asmenybė pasirodo turinti daugybę pavidalų, o knygose ieškotas išsigelbėjimas nuveda į pražūtį.

Jei romanas vis dėlto yra klastotė, tai labai sėkminga: viena iš geriausių pastaruoju metu skaitytų knygų.

Kuegler, Sabine. DŽIUNGLIŲ VAIKAS. Iš vokiečių kalbos vertė Elena Eimaitytė. – V.: Vaga, 2007.

Dar viena „tikra istorija“. Ją parašė moteris, kuri „iki septyniolikos metų nesinaudojo automobiliais, nesilankė parduotuvėse ir nežinojo, kas yra televizija“. Jei turėsime omeny, kad kalbama apie europietę, tai atrodys keista, bet pakanka prisiminti, jog taip iki šiol gyvena nemažai žmonių visame pasaulyje. Knygoje panaudotos nuotraukos, o pasakojimas pradedamas nuo galo: Indonezijos džiunglėse kartu su tėvais misionieriais užaugusi mergina neranda sau vietos civilizuotoje Vokietijoje ir kankinasi dėl savo tapatybės.

Atrodo, kad kas nors įkalbėjo Sabiną parašyti knygą apie savo nepaprastą patirtį. Tačiau, pirma, praėjo per daug laiko, kad ji viską smulkiai prisimintų, o antra, mergaitei, nuo mažens kalbėjusiai anglų, vokiečių, indoneziečių ir fayu kalbų mišiniu, buvo nelengva rašyti vokiškai. Jos kalboje daug štampų ir mažai vaizdingų detalių. Lietuviškame tekste pilna kalbos klaidų, o skyrybos ženklai sudėti taip, kaip patiems patinka: matyt, laikantis vokiškos sintaksės taisyklių.

Tikėjausi daug emocingesnio ir vaizdingesnio pasakojimo. Čia daugiau dėmesio skiriama idiliškiems šeimos gyvenimo vaizdeliams ir fayu genties gyvenimo tobulinimui. Idealūs tėvai veiksmingai auklėja ne tik vaikus, bet ir nuolat kariaujančias gentis, visada visus gelbėja ir pasakoja vaikams apie tėvynę Vokietiją, kur niekada netrūksta šokolado.

Labai įdomus pasirodė tik skyrelis apie fayu kalbą, o visa kita parašyta sausa, ataskaitine kalba. Autorė pernelyg nesistengia aprašyti jai gerai pažįstamos aplinkos, tad skaitytojams prireiks nemažai vaizduotės pastangų, kad „atsidurtų“ džiunglėse. Visuomet pabrėžiami skirtumai tarp „laukinių“ ir baltųjų gyvenimo būdo bei tradicijų, pastarųjų pranašumai laikomi savaime suprantami. Bet pritapti prie civilizacijos, pasirodo, yra daug sunkiau, negu pritapti prie džiunglių, o kai kurie įprasti vakariečiams dalykai ima atrodyti tiesiog neracionalūs.

Suprantu, kad knyga yra įdomi dėl dokumentikos, tačiau kam reikėjo ją leisti kaip grožinės literatūros kūrinį? Ji greičiau praverstų norintiems įgyti antropologijos žinių, arba bent jau geriau būtų pagal ją sukurti filmą.

Murakami, Haruki. KAFKA PAKRANTĖJE. Iš anglų kalbos vertė Ieva Stasiūnaitė. – V.: Baltos lankos, 2007.

Apie autoriaus populiarumą Lietuvoje sklinda legendos, o leidėjai pristato jį kaip intelektualą, kurio knygos pasižymi „originaliu stiliumi ir mįslinga menine tikrove“. Perskaičiusi taip ir nesupratau, už ką šiam ilgiausiam romanui buvo paskirtos premijos.

Jau nuo pat pradžių jis atrodo pernelyg tobulai sukonstruotas, kad būtų įdomus. Penkiolikmečiui veikėjui viskas einasi kaip per sviestą: mažai kliūčių ir daug laimingų sutapimų, jis materialiai apsirūpinęs, visi aplinkiniai jam malonūs ir paslaugūs. Jis pabėga iš namų ir patraukia į kitą salą, kur tikisi surasti seniai prarastą motiną ir seserį. Tarsi amerikietiškame filme mato jas kiekvienoje pakeliui sutinkamoje moteryje. Vaikinas labai pasitiki savimi, yra egocentriškas, kaip ir dauguma paauglių: „Galbūt tai, ką įsivaizduoju, yra svarbu. Visam pasauliui“ (p. 158), bet labai šaltakraujiškas.

Veiksmas rutuliojasi tarsi detektyvas, kuriame visi veikia nežinia ko skatinami ir vedami: gal instinktų, gal paranojiškų vizijų. Tačiau jam stinga logikos: vaikystė atrodo lemtinga, bet niekas jos nebeprisimena, tarsi po kambarius vaikštoma po įvairius laikotarpius. Pasakojimas juda mechaniškai, lyg laikrodis, iš kurio kas valandą iššoka gegutė ir pasako ką nors dar mįslingesnio, nei buvo sakiusi prieš tai. Lemtingus įvykius būtinai lydi perkūnija, o veikėjai nei iš šio, nei iš to viską meta ir pradeda ką kita.

Smulkiai aprašoma net antraeilių personažų išvaizda ir biografija, pranešama, kur ir ką jie valgė, ką veikė ar sapnavo...Knyga galėtų būti perpus trumpesnė, nes begaliniai personažų dialogai, to paties per tą patį pasakojimai, bereikalingi klausimai ir atsakymai tik vargina. Tiesa, pasitaiko įdomių minčių apie rašytojų, kompozitorių ir graikų mitologinių veikėjų gyvenimą (mat čia visi intelektualūs, net sunkvežimio vairuotojai) ir dokumentinių pasakojimų, kurie vargu ar yra autentiški.

Bet, išskyrus Antrojo pasaulinio karo prisiminimus ir valgių bei drabužių pavadinimus, nieko japoniška čia nėra. Tiesiog eilinė Edipo mito variacija, tik labai paini ir „pritempta už ausų“, prisodrinta mistikos ir visokio plauko keistuolių. Nėra ko stebėtis, kad Murakamis „iškepa“ kone po knygą per metus. Matyt, tai nėra labai sudėtinga, reikia tik gerai žinoti populiariausių receptų ingredientus.


Aleksandra Fomina
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą