Rašyk
Eilės (76066)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10696)
Vaikams (2579)
Slam (50)
English (1167)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





(Pa)Skaitiniai

2007-06-24
Čepaitė, Zita. MANO ROŽĖ. TAVO ROŽĖ. – V.: Tyto alba, 2007.

Visuose septyniuose apsakymuose veikia moterys. Kai kurios – pagyvenusios, kai kurios – jaunutės, tačiau visas vienija nusivylimas gyvenimu, vienišumas, nepritapimas visuomenėje ir nevisavertiškumo kompleksai. Jos trokšta meilės, bet pačios yra pasyvios, nesidomi aplinkiniais arba smerkia juos, gyvena atsiskyrėliškai. Neretai veikia prieš savo valią, o kitus analizuoja. Plaukia pasroviui, bet kartu tikisi didelių pokyčių, pabudimo iš sąstingio. Tačiau kaip gali tikėtis meilės tos, kurios nemyli net savęs?

„Kankinė Berneta“ myli šventuosius ir mirusiuosius, o į kitus žvelgia iš aukšto. Milda („Tamsi diena“) jaučiasi neverta gyventi, bet, aklai įsimylėjusi, ryžtasi net nusikaltimui. „Malvos istorija“ tokia didaktiška, kad nesinori skaityti iki galo. Apsakymas „Mano rožė. Tavo rožė“ – galbūt vienintelis bandymas pamatyti situaciją kito akimis, atsisakius senesnių nuostatų.

Viskas vyksta arba tarybiniais laikais, arba iškart po nepriklausomybės atgavimo, todėl neretai skamba kritiškos „senų laikų žmogaus“ intonacijos: „Šiais laikais, kai nerimti dalykai pasidarė madingi, o darkymasis tapo norma...“ (p. 124). Tarybinė santvarka personažams buvo bloga, netinka ir dabartinė: trūksta autoritetų, stabilumo. Kartu jaučiama ir nostalgija, ir daromi tam tikri atradimai, blaškomasi tarp „objektyvių tiesų“ paieškų ir tvirtesnės asmeninės pozicijos.

Pasitaiko ir įdomių minčių, bet veikėjos su jomis dažniausiai nesutinka. Daug kur istorija jau būna įsibėgėjusi, bet dėl sunkių apmąstymų „stringa“ vietoje. Tada grįžtama prie kokio neesminio dalyko, detalės ir „užsikabinama“ už jos, kad atsirastų tolesnio veiksmo pagrindas. Tai suteikia dirbtinumo, „tempimo“ prie tam tikrų kanonų įspūdį.

Labiausiai stebina paskutinės scenos: netikėtos ir būtinai simboliškos, kartais – visiškai neįtikimos („Sapno princesė“). Tai dar paryškina nenatūralumą ir glumina. Reikia sutikti ir su E.Baliutyte, teigiančia, kad Z.Čepaitės sakinys – lėkštas („Literatūra ir menas“, 2006 03 04). Ir nors ketvirtame viršelyje rašytoja sako, kad knyga yra apie tikėjimą, perskaičiusi taip ir nesupratau, kuo gi tiki tos nelabai įtikimos veikėjos.

Donskis, Leonidas. NEAPYKANTOS FORMOS: ĮAUDRINTA VAIZDUOTĖ MODERNIOJOJE FILOSOFIJOJE IR LITERATŪROJE. – V.: Versus aureus, 2007.

Viršelio dizainas nemalonus, net trikdo regėjimą. Gal jis tiesiog skirtas neigiamoms emocijoms kelti – juk rašoma apie neapykantą?

Užtat geras emocijas sukelia autoriaus kolegos iš Suomijos Timo Airaksineno parašyta įžanga: „Aš tikiu ne viskuo, ką Leonidas Donskis sako savo naujoje knygoje „Neapykantos formos“. (…) Aš noriu, kad manęs neapkęstų.“ Ne kiekvienas galėtų pirmame puslapyje išspausdinti tokį prieštaringą ir žaismingą atsiliepimą.

T.Airaksinenas nurodo ir kelias silpnas knygos vietas. Pirma – autoriaus įsitikinimą, jog egzistuoja radikalus blogis. (Logiškai mąstant, tuomet turėtų būti ir radikalus gėris?) Antra, L.Donskis nuo pat pradžių įrodinėja, kad neapykanta ryškiausiai reiškėsi XIX–XX a., nors kiekvienas istorijos vadovėlis liudija priešingai. Filosofai taip pat galėtų paprieštarauti dėl „slidžios“ modernybės sampratos, tačiau autorius akivaizdžiai labiau krypsta į sociologiją nei į filosofiją.

Pasak R.Jokūbaičio, lietuvių filosofija apskritai remiasi gerai išplėtota citavimo kultūra. „Neapykantos formos“ – taip pat puikus citavimo pavyzdys: aptariami ir viduramžių, ir nelabai populiarių Rytų Europos autorių veikalai, ir mažiau žinomų prancūzų bei vokiečių autorių raštai, ir daugybė kitų.

Čia labai daug informacijos apie įvairiausius žmonijos įsitikinimus ir ideologijas. Nuvainikuojami mitai, kuriuos taip mėgsta viešai išpažįstantys Vakarų demokratiją ir intelektualumą. Pasirodo, utopijų ir antiutopijų kur kas daugiau, nei žinome, o apie marksizmą įmanoma kalbėti be pykčio. Sugebami paaiškinti Renesanso tapybos ypatumai, rusų etnocentrizmas, žydų ir moterų panašumai, o antisemitizmas yra autoriaus mėgstama tema, prie kurios jis nuolat grįžta. Apskritai aptarinėjama labai daug temų ir autorių.

Gal net per daug vienai knygai, nes kartais pateiktos nuomonės yra tokios prieštaringos, kad jų gretinimas kelia tam tikro šiurkštumo įspūdį. Bet skaityti yra tikrai įdomu, o paskutinis sakinys – maloni staigmena: „Tobula neapykanta nuolat apsimeta meile“ (p. 298). Atrodo, daugiau tokių knygų reikėtų skaityti tiems, kas laiko save inteligentais arba intelektualais: kuo platesnis jų akiratis, tuo geriau.

Brautigan, Richard.  UPĖTAKIŲ ŽVEJYBA AMERIKOJE. – K.: Kitos knygos, 2007.

Nors autorius ir teigė turįs nedaug sąsajų su bytnikų ir hipių judėjimais Amerikoje, būtent jie suteikė laisvę rašyti taip, kaip jis norėjo. Ir turbūt daugiausia iš visų skaitė ir garbino jo kūrybą. Koks gi rimtas žmogus, vartojantis tokias solidžias frazes, kaip „rimta literatūra“, galėtų pakęsti tas bytnikų nesąmones?!

„Upėtakių žvejybos Amerikoje“ tonas yra kuo rimčiausias. Visada sunkiausia išlikti rimtam, kai pasakoji anekdotus arba tiesiog juokauji: nepiktai, be intelektualaus sarkazmo, buko žvengimo iš banalių situacijų ar noro užgauti. Gal Brautiganas ir tyčiojasi, tačiau taip ramiai ir švelniai, tarsi iš tikrųjų reikštų meilę.

Juokiasi iš nepajudinamų Amerikos literatūros kanonų, iš sustabarėjusių tradicijų ir aklai skiepijamo patriotizmo. Piktina solidžius buržua ir džiugina nerūpestingus „gamtos vaikus“ netikėčiausiais nepažabotos vaizduotės triukais. O labiausiai juokiasi iš savęs: nevykusio poeto ir alkoholiko, gyvenusio hipių komunose, nerūpestingo keliautojo, didesnę gyvenimo dalį nepripažinto rašytojo ir dirbusio atsitiktinius darbus.

„Upėtakių žvejyboje Amerikoje“ jis irgi keliauja. Tik tam, kad stebėtų, valgytų ir žvejotų – tikro vyro užsiėmimas, apdainuotas dar E.Hemingway‘aus. Romano skyreliai beveik nesusiję tarpusavyje, primena eksperimentinę poeziją ar makabriškų vaizdelių rinkinį. Tekstas labai tiktų animaciniams filmukams kurti: daug siurrealistinių, groteskiškų vaizdų, beprotiškiausių vaizduotės polėkių, o tarp veikėjų rasime nemažai paminklų, gyvų ir negyvų žuvų, valkatų, kačių, nedaug moterų, užtat daug avių.

Autorius laisvai, bet kartu vos pastebimai mėgdžioja senų meistrų stilių, mini daugybę žymių Amerikos istorijos veikėjų (daugiausia – plėšikų ir nusikaltėlių). Tiesiog važinėja po įvairių valstijų stovyklavietes, pakeliui sutinka padorių žmonių ir keistuolių, o galiausiai nusiperka upelio atkarpą (gyvūnai jo krantuose papildomai kainuoja).

Ir nieko neima į galvą, nors pasakojimas akivaizdžiai autobiografinis. Jam viskas įmanoma ir niekas nesvarbu. Skaitydama prisiminiau dar vieno keistuolio – Brautigano tėvynainio Tomo Robbinso aprašytą papūgą, kuri atkakliai kartojo: „Pasaulio žmonės! Atsipalaiduokite...“

Wassmo, Herbjorg. TORA. NAMAS SU AKLA STIKLO VERANDA. – V.: Alma littera, 2007.

„Dinos knygos“ neskaičiau, todėl negalėsiu palyginti šios naujos autorės knygos su ankstesne epine trilogija. Užtat skaičiau kelias knygas apie paaugles Skandinavijoje (pradedant Pepe Ilgakojine). Dauguma jų buvo šiltos ir jaukios. Ir čia – šiltas, ramus pasakojimas apie šaltą Šiaurės Norvegijos žvejų kaimo kasdienybę.

Nors Tora – irgi paauglė, nepanašu, kad knyga skirta tik paaugliams. Žinoma, čia aprašytos ir paauglystės kančios, ir baimės, ir drovi erotika, ir vienatvė, ir pirmi nedrąsūs bandymai įsitvirtinti suaugusiųjų pasaulyje. Tačiau ir kančios ne tokios tragiškai beviltiškos, kad varytų skaitytoją į depresiją, ir visa knyga kupina santūraus, giluminio optimizmo. Čia, mažoje saloje, nedažnai svarstoma, kaip reikėtų gyventi, – tiesiog gyvenama. Tas paprastas gyvenimas kažkuo primena lietuvių realistų mėgstamus vaizduoti kaimo paveikslus.

Daugiausia pasakojama mergaitės vardu, nors kartais prisideda ir kitos moterys. Jos įdomios ir stiprios, turi savo nuomonę. Tai leidžia pajusti ypatingą skandinaviškojo feminizmo nuotaiką: atvirkščiai, nei įprasta manyti, jos nėra priešiškos vyrams ir apskritai – nestereotipinės. Visas suaugusiųjų pasaulis, žiūrint keliolikmetės akimis, atrodo ne toks jau logiškas, darnus ir moralus, kokį jie mėgsta jį vaizduoti.

Tora nepripažįsta jokių stereotipų, ją traukia visokie keistuoliai: žydai, nebyliai, vokiečiai, kurie pokario (o ir dabartinėje) Norvegijoje, švelniai tariant, labai nemėgstami. Ji pati, „vokiečio pavainikė“, skausmingai išgyvena savo kitoniškumą, bet pabaigoje apgina savo garbę atlikdama žygdarbį.

Nors ir perskaičiau per vieną dieną, tai toli gražu ne „lengvas skaitalas“, skirtas atostogaujančioms ir nuobodžiaujančioms skaitytojoms. Ši maloni knyga – apie ne tokius jau tolimus kraštus ir savo vertės, savo vietos pasaulyje ieškojimą bei suradimą; joje vyrauja teigiamas pradas, ne taip dažnai pasitaikantis šiuolaikinėje literatūroje.

Kalba lakoniška, vos pastebimai lyriška (autorė rašo ir poeziją) ir taupiai vaizdinga. Tai pirma trilogijos „Tora“ dalis: kitos jau išverstos į užsienio kalbas. Įdomu bus paskaityti kitose dalyse, kaip toliau gyvena mažytė, nuo jūros bei orų malonės ir nuo žuvies kainų visiškai priklausoma sala, iš kurios Tora svajoja pabėgti.


Aleksandra Fomina
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą