Rašyk
Eilės (76066)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10696)
Vaikams (2579)
Slam (50)
English (1167)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





(Pa)Skaitiniai

2007-07-13
Kavaliauskas, Tomas. ATSISVEIKINIMAS. – V.:Versus aureus, 2007.

Plonytės knygelės žanras apibūdintas kaip mažasis romanas, o iš viršelio galima spręsti, kad ji bus labai rimta. Gal to ir reikėtų tikėtis iš autoriaus, kuris yra mokęsis filosofijos JAV, dabar studijuoja doktorantūroje vadovaujamas L.Donskio. Pirmoje grožinėje knygoje jis užsimoja, pasak Justino Kubiliaus, atskleisti „skausmingą, trukčiojantį atsisveikinimą su sovietiniu mentalitetu“.

Atrodytų, kad tokiai sudėtingai temai plėtoti reikėtų mažiausiai „Karo ir taikos“ apimties, tačiau leidyklos serijai „Debiutai“, matyt, pasirodė kitaip.

Jau nuo pirmų sakinių matyti, kad romanas tiktai taupiai, glaustai apibūdina bendrą situaciją. Autorius nesistengia priartinti veikėjų prie skaitytojų ar atskleisti jų vidaus: jie – tiesiog tipažai. Dažniausiai net nevadina jų vardais.

Iš Vokietijos į ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą atvažiavusi filosofijos dėstytoja sutinka labai jauną, kompleksuotą studentą ir kažkodėl jį įsimyli. Išsiveža su savimi į Vokietiją ir gyvena su juo tol, kol tas sumano užsidirbti pinigų ir grįžti į tėvynę. Jų romanas baigiasi, kai moteris supranta, kad meilės iš tikrųjų ir nebuvo. O mažasis romanas baigiasi grįžtančio studento tardymu oro uoste.
Knygoje visi šie įvykiai pateikti glaustai, koncentruotai. Pasakojimas nestokoja filosofinių minčių, „užkabintos“ ir krikščioniškojo tikėjimo, Rytų dvasinių praktikų, psichoanalizės temos. Pateiktos ištraukos iš dėstytojos rašomo romano: ji vadina jaunuolį Meilės Riteriu, o save – Europos karaliene. Moko jį būti europiečiu, bet jis nepasiduoda.

Skaityti yra įdomu, bet nelengva, nes vos spėji susigaudyti: vienoje pastraipoje aprėpiami kone ištisi metai, nuo buitinių scenų peršokama prie svarbių įžvalgų. Tiesa, yra ir labai vykusių scenų, ir lengvai atpažįstamų situacijų. Gana taikliai apibūdinta niūraus, užguito, intravertiško tarybinio piliečio jausena visko pertekusioje Vokietijoje.

Nors pasakojimo struktūra kažkuo primena Milano Kunderos romanus, šis mažasis romanas daug panašesnis į scenarijų negu į užbaigtą kūrinį. Galima buvo tą patį papasakoti daug sėkmingiau. Tačiau kažin ar pačiam autoriui rūpi sėkmė. Atrodo, jam buvo svarbiau tam tikrą atsitikimą pateikti kaip faktą.

Tamaro, Susanna. EIK, KUR LIEPIA ŠIRDIS. Iš italų kalbos vertė Algimantas Gudaitis. – V.: Vaga, 2007.

Kerinčio nuoširdumo kupina knyga. Atrodo, kad autorės pasirinkta laiško (ar dienoraščio) forma savaime reikalauja atvirumo, tačiau juk ir laiškų būna visokių. Knygoje sunkiai serganti moteris rašo savo užaugintai anūkei, kuri išvažiavo mokytis į JAV. Priešingai, nei galima tikėtis, ji nemoralizuoja, niekuo jos nekaltina. Čia tas retas bendravimo atvejis, kai vaikas neauklėjamas, – su juo draugaujama kaip su sau lygiu.

Laišką rašo norėdama nustatyti ryšį tarp kartų, parodyti savo meilę, o kartu ir pasikalbėti apie tam tikrus dalykus, kurie „padoriose visuomenėse“ paprastai neaptariami: apie mirtį, tikėjimą, žiaurumą, dvasinį išsekimą ir pasikeitimą. Pasakoja kelių kartų moterų istorijas: prisimena 7 dešimtmečio seksualinę revoliuciją, anūkės paauglystę, lygina tai su savo patirtimi augant XX a. pradžioje: „Iš kartos į kartą mes sukomės tik po miegamąjį, virtuvę, vonią; žingsniavome tūkstančius žingsnių, darėme tūkstančius judesių, buvome kupinos apmaudo ir nepasitenkinimo“ (p. 37).

Pasakotoja sugriauna nemažai stereotipų ir populiarių nuomonių, parodydama, kad žmogaus išmintis priklauso ne nuo jo amžiaus, o nuo jo gyvenimo suvokimo ir patirties. Ji nedramatizuoja savo gyvenimo, nors jos vaikystė sutapo su fašizmo klestėjimu Italijoje, o ir šeimyninės laimės neteko patirti. Ji bando suprasti, kodėl jis taip susiklostė, suprasti artimus žmones, pateisinti, nesipuikuojant išankstiniu žinojimu.

Apskritai čia viena iš tų knygų, kurių neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu: ji yra „apie viską“. Daug įdomių minčių apie žmones, jų nueitą kelią, paveldimus dalykus ir likimą. Ji nedidelė, bet stebėtinai harmoninga, parašyta ramiu, švelniu tonu, be patetikos ir pamokslavimų. Skaitant vis ryškėja viena svarbiausių išvadų: „Žvelgiant iš šalies, daugelio žmonių gyvenimas atrodo nevykęs, kvailas, net nesuvokiamas. (...) Tik atsidūręs jo kailyje, tik tris mėnulius pasivaikščiojęs su jo mokasinais, suprasi, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip“ (p. 123). Autorės pasakojimas atskleidžia, kad net „neįdomiame“ gyvenime viskas kupina prasmės: netgi smulkiausi dalykai.

Marquez, Gabriel Garcia. GYVENK TAIP, KAD TURĖTUM KĄ PAPASAKOTI. Iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. – V.: Alma littera, 2007.

Parašęs pirmą atsiminimų tomą, garsusis kolumbietis nutarė padaryti kūrybinę pauzę. Iš tiesų turėtų būti nelengva pagaliau surašyti visą savo gyvenimą: 575 puslapių knygoje – 30 pirmųjų rašytojo gyvenimo metų, jo plačios giminės chronologija, pradedant tėvų meilės istorija ir baigiant 1955 metais, taip pat laikai, kai jis dirbo žurnalistu įvairiuose Kolumbijos laikraščiuose. Autorius teigia, kad knygoje sako tik gryną teisybę, tad ji – nemaža dovana ištikimiems jo kūrybos gerbėjams.
Apskritai apie Marquezo romanus kalbėti bepras¬miška – juos reikia skaityti. Šiame romane aprašoma Arakataka – mažas Kolumbijos pajūrio miestelis – ir rašytojo seneliai bei tėvai tapo legendinio romano „Šimtas metų vienatvės“ prototipais. Čia galima pamatyti šiuos žmones iš arti: triukšmingą pasaulį, kuriame labai stiprus bendruomeniškumo jausmas paverčia vieno širdies kančias vieša paslaptimi, kuriame šeimos diktatūra ir kerštas tebėra kasdienybė, o politiniai įsitikinimai gali sukelti dvikovą.

Tai spalvinga, nors ir uždara, sala, kurioje augantis berniukas įtraukiamas į šeimos ritualus, stebi aplinkinių intrigas ir kovas dėl garbės, pamato mirtį ir gimdymą, išgirsta savo šalies istoriją. Su didele meile aprašomos labai skirtingos giminės moterys, dariusios jam didžiausią įtaką tuo, kad „elgėsi…pagal natūralius žemiškojo rojaus dėsnius“ (p. 82). Pro šalį keliauja čigonai ir indėnai, plaukia laivai, pasirodo vaiduokliai, visas regionas priklauso nuo bananų prekeivių, o jaunuolis vargsta mokykloje ir koledže, eina į pirmuosius kino seansus, bendrauja su poetais ir prostitutėmis, daug fantazuoja ir trokšta tapti rašytoju.

Rašytojas keliauja per įvairius gyvenimo laikotarpius, sutinka senus pažįstamus, atkuria atmintyje bendrus nuotykius ir atpasakoja įvairius tų pačių įvykių variantus: kai kurie dalykai jam paaiškėja tik praėjus daugeliui metų kaip išvada ar kaip ilgai laikyta ir pagaliau atskleista paslaptis. „Gyvenimas – ne tai, ką mes išgyvename, o tai, ką prisimename, kaip prisimename ir kaip tai gebame papasakoti“, – teigia rašytojas. Beje, paskelbus šią mintį bernardinai.lt svetainėje, nemažai komentuotojų su ja nesutiko. Galbūt kai kuriems lietuvių skaitytojams sunku suvokti pietietiškai ryškų ir pašėlusį Marquezo pasaulį, kuriame visada knibždėte knibžda žmonių, o kasdienybė kupina magijos.

Armstrong, Karen. TRUMPA MITO ISTORIJA. Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė. – V.: Alma littera, 2007.

Ne šiaip trumpa, o tiesiog „hipertrumpa“ mito istorija. Įžangoje pažėrusi tiek argumentų, įrodančių mito svarbą, autorė sugebėjo mitą, tokį reikšmingą ir nepakeičiamą dalyką, įsprausti į vos 180 puslapių. Matyt, televizijoje dirbanti britų religijotyrininkė pirmiausia siekia įgyti skaitytojų tarp mokslo populiarinimo šalininkų ar kitų nespecialistų, nelinkusių skaityti storų, sudėtinga moksline kalba parašytų veikalų.

Teksto stilius – nei mokslinis, nei grožinis, greičiau žurnalistinis: trokštama pasidalinti informacija, papras¬tais žodžiais paaiškinti sudėtingus dalykus. Tačiau tai nepavyksta, nes daugelį autorės teiginių reikėtų išplėsti ir detalizuoti, kad bent ką nors suprastum.

Ji linkusi lyginti ir ieškoti skirtumų: tarp mitologijos ir religijos, loginio ir mitinio mąstymo, šiuolaikinio gyvenimo ir akmens amžiaus. Remiasi nedaugeliu autorių (daugiausia britų), viską matuoja europietiško saugumo ir komforto matais. Net įsigudrina pritaikyti psichoanalizę pirmykščiams medžiotojams: „Dėl medžioklės patiriamas kaltės jausmas ir nerimas drauge su nusivylimu, kuris užplūsdavo po ritualinio susilaikymo, galėjo būti nukreiptas į galingos, nuolat kraujo reikalaujančios moters įvaizdį“ (p. 53).

Nors čia trumpai atpasakojami populiariausi mitai, atskleidžiama jų istorinė raida, tačiau pasakojimai per daug fragmentiški. Žmonių sąmonės pokyčiai nepakankamai argumentuoti: tiesiog „įvyksta mąstymo revoliucija“. Priėjusi XVI amžių, rašytoja akimirksniu peršoka į dvidešimtąjį, sutelkdama dėmesį į Vakarų civilizaciją, nes ten mąstymas tebežengia į priekį. Tačiau skirtingų religijų atstovai čia pavaizduoti tiesiog kaip tarpusavyje besiginčijantys politinių partijų nariai.

Pabaigoje pateikiama paskaitėlė apie tai, kaip „šiuolaikinei Vakarų žmonijai“ reikia mitų ir kaip jie sėkmingai sugrįžta literatūros ir meno kūrinių pavidalu. Šaltas, racionalus, pernelyg blaivas požiūris į temą vargu ar sužavės tikrai besidominčius mito istorija. Geriau perskaityti šešias storas knygas apie mitus nei vieną tokią.


Aleksandra Fomina
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą